Tada -
gal buvo kovas tai
o gal balandis
širdin įskrido suplazdėjo
ir gyvas buvo gyvas
gal net čiulbėjo, nebepamenu
plunksnelių tik švelnumą glundantį -
jo nepamiršiu ir šilumos tos ne
o po to - tiek daug
po daug - berželiai buvo kaip senoj dainoj
kaip aš buvau rankas ištiesus pirštus išskleidus
kilt bandžiau ir dūzgė bitės jų pamenu spiečius
keli gelnuonys - mirę bitės
skausmingos gylių žymės ir kvepiantis saldus liepų - -
me(s) dus(om) nuo tvankumo dusom
kai lyg audra užklupo rugiapjūtė
su dalgiais žvilgančiais jų ašmenim
ir pjovė pjovė tol kol nieko nebeliko
tik plynas laukas su tuščia dirva
kurioj rugių jau niekas niekad nebesėjo 

et pavasarėli mano,
kaip liūdnai
kaip labai liūdnai tu 

rudeniu nužydėjai


2010 sausis

negaliu patikėt
negaliu
kad lietus tik klastotė.

Zebedenas

Mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname

Griauti tai nestatyti

Mes esam žmonės pasiilgę žmonių

Pasiilgstu tavęs mažytėmis keistomis akimirkomis, taip netikėtai, kad net nespėju savęs suturėti, kaip kad šiandien, vaikščiodama audros nusiaubta Vydūno alėja pagalvojau, kad tu dabar mokėtum su ironija ir taip super taikliai pakomentuoti visa tai ir nebebūtų taip baisu. Tada pamaniau, kaip kvaila tavęs va šitaip va ilgėtis ir akimirksniu pasiilgau dar labiau.

mokykloj jie nemoko
kokia skaudi dalyba iš dviejų
kaip gelia šaknį traukiant iš pačios širdies
mokykloj - 
jie nemoko

Dieve,

kokie jie tylūs

į akis pažvelgus -
dykumos plyti

dykumos -

naktimis
vis pribyra
smėlio po vokais 

ir taip gelia
rytui nokstant
į aušrą žiūrėti

prisiminti

buvom debesų vaikeliai -
mes mokėjom lyti

Aš        tave tau nežinant
Tau nežinant tave aš     
Mano        plati kaip žvaigždynas
kaip žydėjimas lauko gėlių

(nebeliko)