Kiek traukia prie ugnies sušilti,
tiek stipriau šalta vėliau būna
šešėlin savo sugrįžus

tyla -
trojos arklys,
į kurį bejėgiškai
grūdam savo atsakymus

Sustojai minutei
metai prabėgo

Vakaras užtvindęs miestą
nutaškė žvaigždynais
penkiaaukštes padanges

du melsvi drugiai
plast juodais sparnais

tai aš
žaidžiu jūrinį brizą
ant tavo veido

o tu  –

tu juokiesi
taip

tarsi kas
pačią širdį
kutentų

penkta valanda iš ryto
švinta

o mano vokai
lyg jūros krantai -

nesusiglaudžia

Kokia neatsargi  -
išėjau pasivaikščioti
rudeniui siaučiant

širdin prikrito
dykumėjančių lapų

Kokia neatsargi  -
išėjau pasivaikščiot
rudeniui siaučiant

širdin prikrito
dykumejančių lapų

Atradau nišą savyje
slepiuosi

vieniša

Mieloji,

vis loji

lyg šuo

ar sąžinė kokia

tyliai taria

išeidamas pirkti cigarečių

žino -

negrįš