Mielasis,
aš tave taip labai

tyliu,
nes nieko
negaliu tau pasakyti

ir tu
man nieko
atsakyti negali

anksčiau spėliodavau,
dabar žinau tikrai,
kokia gi ta,

tyla be atsako.

Na pasakyk man, pasakyk,
iš kur gi tas lietus,
nešokau deivėms šokio
ir debesų nebuvo,
net mėlis skaudžiai žydras
susidrumst nespėjo,
o jūros po blakstienom
štai ėmė ir patvino
ir po vokų paklodėm
pridygo tavo atvaizdų

Na pasakyk man, pasakyk,
iš kur gi tas lietus,
nešokau deivėms šokio
ir debesų nebuvo,
net mėlis skaudžiai žydras
susidrumst nespėjo,
o jūros po blakstienom
štai iš ėmė ir patvino
ir po vokų paklodėm
pridygo tavo atvaizdų

Sapnuoju ir sapnuoju, kad skęstu.
Prabudus ieškau šiaudo.

Lietus į stiklą beldžia -
ataidi paširdžiuos.

Ant mano kūno - tik tavo pirštų klystkelių geliančio trapumo pėdsakai

Mielasis, nebeapsimetinėk savim

Ar pažinsi mane, iš nerimo sugrįžusią?

Gyvenk. Labiau!

Jonvabaliai žiemoja tavo delnuose