-Pagalbos! - ūmai sako viena iš figūrų, drybsančių žemėje. Ji sako tai ramiai, negarsiai ir nuolankiai, nešaukia, ir kaip tik tas nupurto mane lyg kažkokios spinduligos būtybės eterio prisilietimas. Tai besvoris smūgis į krūtinę, persmelkiantis ją lyg rentgenas, o paskui užgniaužiantis kvapą. „Pagalbos!" - mąstau. Ką gi mes daugiau visi šaukiame balsu ir be balso, nuolatos?

E. M. Remarque