Tas ilgesys
vis sirpsta nelyg vyšnia kokia
su kiekviena diena ir minute
su oro gūsiu atsidusus
o aš mintim kviečiu
šaukiu mintim špokus
bet

kai susitinkam
kai tik galiu atkąsti
suspaudžiu lūpas
taip stipriai kaip moku
(širdim jaučiu)
jau per vėlu

jau pernoko