Radviliškio  geležinkelio stotyje sujudimas.Jungtinis geležinkeliečių  ir gaisrininkų dūdų  orkestrai
prapūtinėjo dūdas.Trys vagonai, tvarkingai sutūpusiu gretomis po tris  sėdėjo Radviliškio  miesto
rinktinės nariai,  šuneliai su pakeltomis ausimis ir pakabintais kiekvienam Gargždų akcinės bendrovės
pagamintas ekologiškas maisto. Tai buvo lygiom porcijom padalytos sasyskų  karoliai. Geležėlė dar
karta patikrino kovotojų nosis. Nosis turi būti šalta, o širdis įkaitusi.      Vyriausias Lietuvos  susisiekimo vadas Eligijus pažadėjo Geležėlei, rinktinė bus laiku pristatyta  į
Bruto parką pratyboms, praeis karantiną ir kovotojai bus laiku pristatyti į Europos centrą
lemtingoms rungtynėms. Istorikai pavadins  ,,Didžiosios 1000-mečio lenktynės,” kurios sudrebino pasaulį.  Analitikas su Geležėle perdavė geležinkelio priežiūros motorinės platformos raktelius
Vyriausiajam Lietuvos vadui  Eligijui. Jis prisikabino trys vagonus, palydėtas trankaus dūdų orkestro
Žygio maršo, nustukseno Kėdainių kryptimi. Iš vagonų  girdėjosi linksmas: Au-Au-Au,Au-au.      Taip Eligijui apvažinėjant ir apžiūrint Lietuvos geležinkelio linijas, po keturių savaičių iš
apšiltinimo sistemos po panele,iškišo galvą žąsiukas. Eligijus buvo labai nustebintas,kai šis nušoko
ant grindų ir pradėjo girgenti;Gir-gir, gar,gar. Gir-gir,gar-gar. Eligijus pakėlė geriau apžiūrėti ir
nepaprastai nustebo. Viena galva buvo kaip reikia , vietoje,bet jis pažvelgė į antrą galą, ten kyšojo
kažkas panašaus į  hemorojų,bet dar blogiau. Kalėsi antroji galva, bet ne šiaip sau žąsiuko galva, o
su kaukazėtiška avikailio kepure. Tai  jis ir atsiliepė :Gar-Gar.  Viena galva Gir-gir, antra Gar-gar,
Bet duetas labai derinosi, skambėjo darniai,jautėsi kažkoks girgždantis vibrato,o akyse žaibavo vyzdžių kinžalai  su V ženklu- Mes nugalėsim.  Eligijus nepasimetė. Veiklus ir supratingas buvo. Šį
keistą fenomeną uždarė į trilitrinį stiklainį ir atidavė į Genetikos centrą tyrimams. Centras pažadėjo
gerai ištyrinėti,užpilti formalino tirpalu ir pateikti pasauliniame genetikų kongrese, kuris įvyks Hagos
mieste.      Geležėlė  ir Analitikas persėdo į komisaro Pasagėlės ,,Džipą” Komisaras Rokis sėdėjo pakėlęs
ausis,kaip lygus partneris,tik nuo jo sklido baisus, nepakeliamas dvokas.. Džipas lydimas dviejų  raitų
gražuolių  pajudėjo link Panėvėžio Privažiavus Arimaičių ežerą sustojo prie svetingos kavinės.Aplinka
buvo gražiai apstatyta nepaprasto grožio drožto  ąžuolo atrakcionais. Komisaras  Atidarė dureles ir
Rokis kaip iššauta strėlė šoko iš mašinos ir pasileido prie ežero, be staiga sustojo ir sugrįžo pritūpė ir komisaras tik  ik dabar prisiminė, kai pamatė ant žemės padėta mikro- vaizdo kamerą ,,Nočnoj
dozor”. Rokis lyžtelėjo komisarui Pasagėlei  nosį,nubėgo prie ežero,pasinėrė į žvejų iškirstą eketę
smagiai išsimaudė. Iššokęs iš eketės Rokis pamatė,kad dvi raitos gražuolės nušuoliavo į netoliese
esančią  sodybą  ant ežero kranto. Jas pasitiko žvitrių akių vyras ir skarele apsigobusi moteris.
Princesė ir Škacelė vikriai nušoko nuo žirgų, priėjo prie jų, apsikabino ir karštai pasibučiavo.
Tai buvo Princesės tėvelių sodyba. Čia ji praleido vasaros atostogas žvejodama žuveles ir tuo
pradžiugindama  savo ir kaimynų kačiukus., kol neužėjo rugpjūčio lietus.”    Dabar jos mojavo Geležėlei,Analitikui ir Pasagėlei,kad važiuotų prie sodybos.,,Džipas”
linguodamas  amartizatoriais, sustojo sodybos kieme. Jie išlipo iš mašinos.Šeimininkai šiltai juos
pakvietė įeiti  į namo vidų.Tik dabar jie pamatė  kokie jie,Geležėlė, Analitikas ir Pasagėlė yra
panašūs, skyrėsi tik apranga. Įėję į palaimintus namus, komisaras išsitraukė iš kuprinės  rūkytą-keptą
paršelį ir padėjo ant plataus ąžuolinio stalo.Tai bus mūsų pirmieji pietūs, svetingų ir šiltų draugų 
ratelyje. Netrukus apie kojas pradėjo glaustytis  murkis katinas.  Tegul šios namus gaubia palaima ir
ramybė. Iš radijo imtuvo pasigirdo graži lietuviška daina:        Švelnus pūkeli,tu žinai,    Kur mūsų laimė ar žinai,        Nulėk pas ją su vėjaliu,    Sakyk, kad myliu, bet tyliu.        B. d.

Komisaras akimis palydėjo Roki, o pats pėstute užlipo ant pėsčiųjų tilto ir neskubėdamas  nuėjo
link Garvežių depo. Po minutėlės išsitraukė kišeninį kompiuterį ir įjungė vaizdą.  Pagaliau. jo ekrane pasirodė egzotiškas vaizdelis.    Du žirgai  muistėsi galvomis, kedendami karčiais, kasė vienas kitam
nugaras.  O kas  čia dabar?  Geležėlė kalbėjosi su  vyriausiu susisiekimo vadu Eligijum, o Analitikas
juokavo su dviem žaviom gražuolėm. Eligijus su Geležėlė kilnojo rankas ir rodė čia bus siauriau,
čia bus plačiau, čia tiesiau ir parodė Rygos kryptimi, po to Klaipėdos kryptimi ir vis badė pirštu į
Zoknių aerouostą, plasnodamas rankom.Matomai rengia perspektyvą Lietuvai. Pagaliau susėdo
ant  minkštų kėdžių užsikėlė kojas ant  ąžuolinio stalo ir ėmė stebėti gražuoles su Analitiku, o
Škacele patampė Analitikui ausis ir šoko kaip stirnaitė prie  Eligijaus, nustūmė kojas ant žemės ir atsisėdo ant kelių. Analitikas išsižiojo, o Princesė kvatoja.  Mato tai komisaras Pasagėlė ir vėl pradėjo
drebinti kojas. Išsitraukė daiktą panašų į pistoletą, prisidėjo prie burnos ir dar kartą atsikando dešros galą
Įsikibo į turėklus ir pradėjo drebinti tiltą.    Rokis nukreipęs kamerą  tik gaudo kadrus, o galvą nukreipęs
į Kėdainių pusę.  Kas dabar ten pasirodė  šalia geležinkelio ir -artėja. Panašu kaip besisukančios girnos,ne
kaip didelis bičių spiečius. Artėja ir sklinda keistai garsai. Panašu kaip sirena bet daugiau į lojančių šunų
garsus ir dantų kalenimą.    Komisaras visa taip pat pamatė, baigė stebėti ekraną ir puolė žemyn prie 
Rokio.Spiečius sparčiai artėja, o garsai darosi vis siaubingesni. Pagaliau visai priartėjo, Rokis visas 
įsitempė ir pagavęs reikiamą momentą šoko į spiečiaus  centrą. Viesulas palengva nurimo, tik garsai pasidarė dar piktesni. Pagaliau  spiečius nustojo suktis ir  į pašalius nukrito tris tuzinai piktų šunų, Rokio
dantyse  styrojo didelis kaulas. Pasagėlė žvilgtelėjo į savo blauzdą . –Ne,  ne atitinka. Čia tikriausiai
veršelio, tuo  pačiu prisiminė, kai vieną labai snieguotą  žiema, tarpe, tarp Kėdainių ir Radviliškio buvo
apiplėšinėjami traukiniai, gabenę prabangius ,,Mersedesus”  Ilgas kelio ruožas buvo  tinkamas tokiems
traukinių plėšikams. Traukinys atitinkamoje vietoje sumažindavo greitį ir nuo platformų skrisdavo į minkštą sniegą  limuzinų priekiniai stiklai.  Prisiminė ir pagalvojo: ,,Ar tai negali pasikartoti  jei iškris daugiau sniego?”  Jo partneris, Rokis ,palengva nuramino savo gentainius, juos uostinėjo ir laižė plėštines žaizdas.  Prie  jų ,trečiame kelyje privažiavo trys  gyvuliniai vagonai.  Rokis juos surikiavo, suskaičiavo ir su komisaro Pasagėlės pagalba, sulaipino į vagonus. Kiekvienai grupei priskyręs atsakingą  Kapralą,o gal Porutčiką. Tai neturi reikšmės.Jie bus nugabenti į Bruto parką neįprastom pratybom.  Po kelių dienų,Vilniuje, iš Europos centro  pro Žvėryną, kertant Latvių gatvę iki
Tauro kalno bus pravestos  Pasaulinės  Šunų – stajerių  lenktynės su cirko elementais, su šūkiu: ,,Aukščiau,greičiau, taikliau” Tai bus vienas iš renginių fragmentų Lietuvos 1000 mečiui. Labai artimai
susijęs su Visagino muzikos Dievų festivaliu, ruošiantis Eurovizijai,  pas rytų kaimyną.  Geležėlė priėjo prie vagonų ir vieną  jų atpažino. Tai, tas pats vagonas, kuriame vaiku būdamas buvo išgabentas  į tolimą  Sibirą. Po  mažu langu, iš lauko pusės buvo įkalti , tie patys, senelio dovanoti žirgus kaustyti uknuoliai, su žuvytės kleimu.  Geri-švediški, kaip švediški degtukai.

Komisaras Pasagėlė grįžo prie tarnybinio ,,Džipo”. Pasikrovė dviratę priemonę,su savo ištikimuoju Rokiu ir įsėdo  į ,,Džipą”, žvilgtelėjo į veidrodėlį, pažaibavęs  kairiuoju žiebtuvėliu,  pajudėjo
į Radviliškį. Jo mintys vėl  sugrįžo  prie  šuoliuojančio raitelio.  Tik spėjo pagalvoti, o gi  nebereikia 
galvoti,  jis  vėl pamatė, šalikėle šuoliuojantį,  tą patį raitėlį.    –Tegul,- pagalvojo Pasagėlė ir neskubėdamas
nuvažiavo pro Dotnuvą,  Baisogalą.  Jį nupurtė drebulys, pagalvojus apie baisų galą.  Pagaliau Še-du-va, ne
ne, ne špyga taukuota,Šeduvą , čia dar ganėsi ,žiemos nepaliestose pievose daugybė  Malūnininko kepsnių ir
šiltų kailinių. Kai reikės, Geležėlė užsakys Nijolės kailių salone.  O dabar Pasagėlė  skubėjo į Radviliškį.  Raitėlis taip lipo jam ant kulnų, kad komisaras nebeišlaikė spaudimo  ir  suburbėjo  sau po nosim:
:  -Na ,- baik,. Škacel,  baik, labai tavęs prašau , Škac, nenervink mano    Širdį . Ji nėra pavargusi, -
juk artėja Valentino diena. Neskuba Pasagėlė, žino, kad negalima nuvaryti žirgo, juk nuvarytus
žirgus nušauna. Tokia yra taisyklė. Pagaliau Lin-kai-čiai. Prisiminė, kad kažkada Geležėlė  pasakojo jam
kaip, Manžurijoi, už Amūro  sėdėjo  su armonika  ant  kalvų ir grojo valsą ,, Ant Manžūrijos kalvų”,
,, Amūro bangos.”prisimindamas  ir Nemuno klonius.  Taip. Gera būtų pašokti valsą, kad ir su žavia
Amazone.  – Škacel,-o baigi  mane pasivyti.?  -Ne, dar ne. Pagaliau Karčemos.  Ne, ne, tik ne į
karčemą.  Pagaliau  autobusų stotis. Taip. Racionaliai panaudojama. Čia ir siuntinukus pakrauna ir iškrauna. Pasitaiko ir gėlių persiunčia..  Labai patogu.  Pasitaiko ir bebriukų ir kirvirvir
kirvarvar griaužia  medį kirmela.-  Štai ir geležinkelio stotis.  Miesto herbas. Tik pažiūrėki,-piestu stovintis žirgas. Tik pučia garus  iš šnervių. Net karštį pajauti.    Išlipo Pasagėlė iš mašinos,  išsišiepė, šypsosi. ir laukia. Rokis, greta prasižiojęs, irgi  laukia. O kas  čia dabar? Raitėlis kaip žaibas prašuoliavo pro Pasagėlę ir -šuoliais,  skersai bėgių ir-į  garvežių depą.  Nei šis nei tas.Pradėjo virpėti  komisarui viena koja, antra, o partneris žiūrį į  komisarą ir inkščia: -Negali taip būti?  Komisaras išsitraukė daiktą panašų į pistoletą  - atsikando rūkytos dešros, davė atsikąsti partneriui ir trumpam, abu. nusiramino.    Analitikas buvo sutaręs su  transporto departamentu, savaeige geležinkelio priežiūros platformą
perleisti naujam transporto priežiūros vadui Elygijui. Jis su Geležėle turėjo sulaukti atvykstančio
komisaro, persėsti į ,,Džipą’ ir vykti į grandiozinį , ,,Muzikos Dievų”  tarptautinį
festivalį  Visagine. Tai vienas iš pagrindinių renginių, vienijantis, visų tautybių  ,tikėjimų, rasių, renginį. kuriuo metu bus pasirašyta pagrindinė ,, Meilės ir amžinos Taikos Deklaraciją”- Visaginas - 2009 ir paskelbta visoms pasaulio  Tautoms. Tuo pačiu ir bus nuspręsta, ar vykti į Eurovizijos  konkursą  pas rytų kaimyną.Jei vykti, tai tik nugalėti. 
  Renginys,skirtas kaip vienas pagrindinių akcentų  Lietuvos 1000 metų paminėjimui.    Tegul  Pasaulis žino, kad LIETUVA, ne mažas taškelis  Pasaulio pakraštyje, o geras ir gardus
blynas  su  spirgom, Europos viduryje, Kad čia gyvena  drąsūs, stiprūs, gražūs ir svetingi, laisvę
mylintis  ir gerbiantys kitų tautų laisvę, žmonės.  Čia  yra  jūreivių, lakūnų , žemdirbių,  karių  ir
gražuolių  šalis,  kur skamba pačios gražiausios ir nuoširdžiausios dainos  įvairiomis tarmėmis
ir kalbomis.      Visa  tai bus vėliau, o dabar.-Komisaras  Pasagėlė  nusiramino,ir priėmė saliamonišką sprendimą.      Iš savo  turimo arsenalo išsitraukė mikro vaizdo kamerą  su firminiu užrašu,,Nočnoj  dozor” galima išskaityti tik su padidinamuoju  stiklu, ir  Rokio natrio chlorido skiedinio flakonėlį. Partneriui Rokiui sušiaušė  plaukus,  apibarstė  kelio dulkėmis  ir apipurškė iš flakonėlio Rrokio  sukietintojo.  Po to,  po jo uodegą užfiksavo  vaizdo kamerą.  – Pirmyn Roki,- ir parodė kryptį link,  garvežių depo.

Komisaras Pasagėlė,pravažiuojant  Kaišiadorys, turėjo praleisti didelį raitelių eskadroną. Jis žinojo
apie nepaprastai  šaunių raitelių maršą. Jo širdyje degė karšta  aistra, meilė ir pasididžiavimas  šijaunais   
raiteliais. Netikėtai jo žvilgsnis  susikirto su vienos  raitėlės žvilgsniu. Trumpa akimirką ji stabtelėjo,
žvilgtelėjo žaibuojančiomis akimis ir  išlėto paragino kaštono spalvos žirgą, lėta  ristele, vis stebėdama
,,Džipą”. Raiteliai ,,nužaibavo” Kauno kryptimi, komisaras padidino greitį ir pasuko  į kelią sukantį
Jonavos kryptimi. Jis laikėsi nuostatos, nenutolti nuo geležinkelio  magistralės.    Jo partneris Rokis
įdėmiai stebėjo apylinkes, vis trumpais kirčiais truktelėdamas šnervėmis. Na, panašiai kaip sergant
sloga. Netikėtai Rokis atsukęs galvą atgal, akimirkai sustingo ir tik  -Au,- Au,Au. Komisaras pristabdė
,,Džipą” ir žvilgtelėjo į  šoninį veidrodėlį. Už  kelių šimtų metrų jis pamatė šuoliuojantį raitelį. Atidžiai
stebėdamas  jis pažino  vieną iš  šimtinės raitelių, kurio žvilgsniai netikėtai susikirto.  Pasagėlė pajautė,
kad akimirkai atsipalaidavo nuo tarnybos, bandė atmesti patirtą įspūdį,pagalvojo: - Tikriausiai koks
apylinkės įgaliotinis apjodinėja savo  apžvalgos ribas, kad gyventojai gyventų ramiau, įjungė švyturėlius
ir padidino greitį iki maksimumo. Raitelis  atsiliko, bet vidinis jausmas sakė, kad  ji šuoliuoja paskui
komisarą.  Netrukus pasimatė Kėdainių  ,,Everesto kalnai.” Niekas nežino kada ten prasidės ledynmetis,
niekas.  Priartėjus Kėdainius, Rokis pakėlė ausis,giliai ėmė trūkčioti šnervėmis ir lengvai griebė komisarui už  rankos. Šis, kažko užsisvajojęs, nekreipia dėmesio. Tada Rokis nejuokais sugriebė komisarui už  gerklės. Manevras pavyko.,,Džipas” spiegdamas stabdžiais sustojo. Rokis iššoko iš mašinos ir pasileido link geležinkelio  tilto per Šventąją  upę. Komisaras išsitraukė iš ,,Džipo” dviratį elektromobilį atsistojo ir pasileido paskui Rokį vingiuodamas tarp medžių, krūmynų,raistų , kaip koks  Čepajus  Pilietiniame  kare, duoki  kardą , prisegt ilgus ūsus,
ir lekia kaip  išprotėjęs,  per kukurūzų laukus  kapodamas, kairėn, dešinėn , kairėn,dešinėn ,tik kerti, kerti , po to staigiai duri ir pamauni kukurūzų burbuole . Pasagėlei pasirodė,kad taip galima sužiaurėti .Pradėjo mastyti kitą variantą : ,,Lekia su dviračiu    kovos vežimu  Antonijus pas Kleopatrą , tarp  medžių ,krūmynais  tarp raistų , taip pasidarė komisarui gera, kad širdį suspaudė.Staiga, komisaras Pasagėlė atsipeikėjo  ir kažkaip  pasidarė lig gėda, supratęs,kad
patys  kuriame  nuostabias legendas,vertas neblogesnio įvertinimo , kuriuos liks dainose.  Taip komisaras Pasagėlė mastydamas išniro,  prieš  stambių konstrukcijų tiltą, per  Šventąją..
Palikęs transporto priemonę, keliais šuoliais pasiekė tiltą. Rokis, jau laižydamasis,sukinėjosi prie
pakabintos ,,minos”, kepto paršiuko, o dar toliau buvo prisegtas nukąstas sūris ir  pamesti dantų 
protezai. Sūris buvo jau gerokai apgriaužtas graužikų.  Komisaras susipakavo gardžiai kvapnų
paršelį ir įsimetė į kuprinę, viską kas liko,užprotokolavo ir nusiuntė pranešimą  ,,Vanagų”- kovai su
terorizmu operatyvinei grupei. Rokis  pritūpė, įkalė  kuolą, o komisaras  Pasagėlė, kaip įgaliotas    Geležėlio asmuo,  išsitraukė  antspaudą , pagarino su  savo  dvase, stipriai užsimojo ir plojo,  palikdamas  žymą
su  raide  ,,G”  , įspaudė blakės dydžio siųstuvą ; tik  p-yyy-pt, p-yyy-pt  girdi    budintis ,,vanagas” Rokis dar apšlakstė  sukietintojo, kad lietus nenuplautų visus pėdsakus..Nurodęs tikslias koordinates  šturmo grupei ,,Vanagams”.    Jie turės  atrasti,  išminuoti ir atsiskaityti    valstybės Prezidentui  ,ASMENIŠKAI..        B.d.

Čiurlionio  laivas      (4)

Raiteliai su iškeltom plunksnom, šuoliavo neatsilikdami nuo vagonėlio iki pat Kaišiadorių.
Staigus posūkis į kairę ir visas raitelių eskadronas, vedamas ,  prabangia, žydra suknele  ,ant
žydro žirgo  šuoliuojančios  Valdovės, pasuko Kauno link.  Begemoto valdomas sunkiasvoris
mustangas  sudrebino pylimą taip, kad susvyravo elektrą perdavimo stulpai ir vos laidai neužkabino
begemoto ragą- palauki- juk begemotas neturi rago, jis gi ne noserogas, jis juk begemotas, su plačiai
pražiotais nasrais. Tegul, svarbiausiai, kad  priešais važiavusio traukinys  pradėjo vingiuoti tarsi angis
ištrukusi  iš rugienikės  butelio ,  tik viena  paskutinė cisterna  atsikabino  ir apsivertė, o iš juos tik šnypščia  stipriai  pro žarną ir ne tik per ją  stiprus aitrūs  etilo spiritas. Raiteliai kaip
viesulas  praskrido pro ,,Alchemos” stebuklą , pasiekė Kauną , sudrebino visus miesto tiltus  per  Nerį
ir Nemuną , išsisklaidė Kačerginės  pušynuose ir kitose  apskrities miškuose, gaudyti Mūzų.    Analitiko valdoma motorinė platformą nuskriejo tolyn, tiesiai link Kėdainių. Princesė  ant
balto žirgo ,nei per žirgo uodegą neatsiliko nuo vagonėlio, o uodega  tai buvo susukta į mazgą, tik
šūkauja,  - Olio-lio-lioooo, niekur jūs nuo manęs nepabėgsit, niekur.
      Be jokių sustojimo,  pražaibavo pro Jonavą, artėjo prie Kėdainių. Analitikas iš po pažastės padavė Geležėliai keptą Krekenavos paršelį, žemaitiško sūrio, kilkės  konservų ir stiklainį medaus.
Geležėlė storai užtepė medų  ant paršelio, sūrio ir  dar storiau ant konservu skardinės.Užleido dūmų
uždangą, nuo sūrio dar atsikando pora kąsnių ir užvažiavus ant tilto, staigiu mostų priklijavo paršiuką
ir sūrį prie tilto perdengimo. Prikabino gerai, kaip magnetas. Iš burnos išsiėmė Mac-Donaldo dantų
protezus ir numetė ant bėgių. Bus kaip įkaltis  ,,Vanagams” Dabar užsimojo ištepta medum konservų
dėžutę prie konstrukcijos.- Kas dabar? Ji atšoko ir nukrito į upę ,,Šventąją.” Pas žuvytes.Tegul.  Bus
žuvytėm akvariumas . Vis viena, žuvys nepažįsta savo vaikų.  Stiga geležėlė pažvelgė į dangų ir pamatė kad  skrenda  keistas paukštis, be plunksnų, link Kėdainių centro ir žemėja.
Staiga pakilo aukščiau o iš dangaus tiesiai į juos atskrenda kiaušinis. Gerai  kad Geležėlė spėjo pakišti
  savo plačiabrylę  Indiano Džonso  skrybėlę.ir  kiaušinis įkrito į ją. Gerai jį apžiūrėjo,dar šiltas. Šiltai įvyniojo į flanelę ir padėjo į  duobutę prie apšiltinimo sistemos po  valdymo pultų. Galėjo padaryti ir kitaip, galėjo pradurti skylutę ir taip pat padėti,  bet Geležėlė ne teroristas ir nesprogdintojas jis tik ekspertas. Jis perspėja, kaip gali padaryti piktadariai. Tokiu atveju po savaitės, kitos  būtų prisirinkę daug  kirminėlių, kuriuos vieną kitą rydamos sudarytų galingą sprogimą. Štai kur visa paslaptis, kuri  sukeltų dideles diskusijas visai  žiniasklaidai.      Vagonėlis su draugų grupele žaibo greitumu pralėkė pro Kėdainių miestą ir dingo už artimiausio
posūkio. Jų ausis,  pasiekė  trumpi garsai iš  kišeninio kompiuteri: Alio, Alio. Ar girdit? Ar matot?
Geležėlė ištraukė iš Analitiko kišenės kompiuterį ir paspaudė mygtuką.  – Kalba-13, ir rodo –13.
Pasirodo tai buvo Geležėlės  agentas- kurmiukas. Jis vedė reportažą iš  Kėdainių pramogų centro.
Jis buvo tobulai užsimaskavęs viename iš unitazų ir stebėjo viskas kas vyksta . Jis viską girdi,  mato
ir perduoda tiesioginiu ryšiu  Geležėlei.  Geležėlė viską mato, viską girdi. Susirinkusi visa    į Seimą
nepatekusių lyderių, na ir su ribotom galimybėm ką nors  įtakoti  jame lyderiais.  Ten buvo ir
,,Pirmasis”.  Stalai gražiai serviruoti, skamba taurės, tortai,bet dvasios nėra. Nėra pakilios dvasios ir
ir viskas.  Staiga prasivėrė plačiai  paradinės durys ir į pokylių salę įvirto pilka , kaip  šešėlis 
žmogysta.  Prasižiojo, iš metalinės plokštelės gomurio sužaibavo ir kad pradėjo, kad pradėjo:        - Ka jūs  padarėt? Ką jūs pridarėt?    Ir  pradėjo kojom trypti, rauti plaukus visiems. Visiems
be išimties.Ar tu pirmas, ar paskutinis, ar tu kniazius ar tu kunigaikštienė, pilietininkas ar frontininkas,
ypatingai  jaunųjų  leiborų ir frontininkų lyderius.  ,,Vyriausiasis šefas”  darbavosi taip, kad akinius
kažkur pametė ir skrybėlę , o  kai atrado tai jame buvo įkritęs  žąsiukas kvepiantis česnaku ir  Havanos    cigaro tabako kvapų, Imk ir valgyk. Tik va,- su galva  ir  su hemorojumi.  Vargšas atskrido nuo Vievio iki Kėdainių pramogų centro.  Staiga  ryšys nutrūko.  Unitazą  užsklendė plati užsklanda. Geležėlė nuspaudė mygtuką  ir mirgtelėjo  šalia šuoliuojančiai  gražuolei. Platforma skries ik Radviliškio  ir didžiajame  traukinių depe ją perduos  naujam  transporto vadui  Eligjiui.  Analitikas ir Geležėlė persės į komisaro ,,Džipą” ir vyks Į Visagino, susitikti si mielais savo  Lietuvos piliečiais ir svečiais.    B.d.

Geležėlė, iš paukščio skrydžio aukščio, stebėjo neįprastas lenktynes. Analitiko valdoma
platformą  sparčiai  artėjo,o no jo neatsilikdami šuoliavo neįprasti raitėliai su iškeltomis nusmailintomis žąsų plunksnomis,  Geležėlė atsiardė savo  iš plieno vielos megztos  liemenės
rankogalį ,stipriai, jūreivišku mazgu  pritvirtino prie laivo stiebo, o  Gulbei įsakė plaukti Visagino kryptimi.. Geležėlė laukė patogios progos, kad galėtų laiku iššokti per laivo bortą ir saugiai nusileisti ant Analitiko valdomos platformos. Bizūnėlį apsijuosė apie liemenį, prie kojų
prisitvirtino,, Maksvyčiaus “ spyruokles.Spyruoklės geros:  kažkada Pilietiniame kare ant    tačiankos  Čiapajus  naudojo , kaip patikimas spyruoklės. Kiek atsilikę šuoliavo raiteliai. Visų priekyje matėsi dvi gražios mergaitės: gražia geltona suknele ant balto žirgo šuoliavo Princesė , o greta ,gražia žydra suknele,ant  žydro žirgo  šuoliavo  Valdovė.  Kiek tolėliau atsilikęs ant
sunkiasvorio Mustango šuoliavo  Begemotas.  Likę kiti, neatsilikdami , iškėlę plunksnas  šuoliais
skriejo  šimtinis eskadronas.        Geležėlė su sprigtų į titnagą įskėlė kibirkštį ir užsirūkė  Havanos cigarą , mirgtelėjo Gulbei, davė paskutinį nurodymą, kad pagal galimybes, laivą prišvartuotų  Visagine, prie elektrinės kaminų,  arba dar geriau  pušyne,  arčiau    Vasaros estrados,kur    yra numatytas Tautinių mažumų,ir svečių iš užsienio, grandiozinis  Muzikinis Festivalis, kurio    sielos  bus Algirdas ir  Virgis , žinomi Lietuvos Kaubojai.  Programoje pirmuoju ir svarbiausiu klausimu bus pasirašyta    ,,Taikos- Meilės deklaracija”  Visaginas –2009.        Pagaliau Geležėlė  atsisveikino su savo  bendražygę  Gulbe  ir šoko žemyn į errdvę. Besiardydama rankovė apsaugojo Geležėlę nuo staigaus kritimo, bet neapsaugojo nuo  greito
sukimosi apie savo ašį. Kaip išvengti pragariško suktuko?    Geležėlė išplėtė abi rankas, išskleidė abi kojas į šonus, Žemė artėjo sparčiau, negu Geležėlė tikėjosi.  Analitikas ji per vėlai pastebėjo ir nebespėjo pristabdyti, pralėkė gerokai  į priekį.  O Dieve , kas dabar čia per netikėta
kliūtis?    Iš  Vakarų Fronto į Rytų Frontą skrenda  Žąsiuku pulkas,  O jas  dar lydi juodos varnos.Geležėlė krenta  tiesiu  taikiniu į jų būrį.    Geležėlę išmušė šaltas prakaitas., bet  jam
akimirksniu suveikė  išdirbtas savisaugos instinktas:    stipriai patraukė kelis dūmus iš cigaro,
pabangavo pilvo presą ir stipriai išpūtė kaip kokį būgną , staigiai sukaupęs visą vidinio
degimo variklio  galią , pasuko degimo raktelį. Įvyko tai, kas ir turėjo įvykti.  Išsipūtė plačios kišenės ir suktukas pradėjo lietėti.  Variklio riaumojimas  išmetė  didžiulį kiekį  česnako kvapo dujas sumišusios su tabako aromatu į paukščių visą būrį.  Jos išsisklaidė įvairiomis kryptimis,tik skrisdamos keistai barstė plunksnas,kaip toj dainoj;
      ,, Skrido žąsys nuo pat ryto, į upelį plunksnos krito”  O cigaro dūmai suko spirales kaip
Jurgio lėktuvėlis. Tikras fejerverkas. Geležėlė atlikdamas šį išskirtinį manevrą ,nei sekundei nenuleido savo žvilgsnio, kas vyko žemai, prie geležinkelio. Analitikas pralėkė nepristabdęs, o
raiteliai atsilikę.  Štai, Geležėliai artėjant prie žemės , staiga Žavios Princesės baltas žirgas atsistojo  piestu, ir  jam ant sėdynės nusileido Geležėlė, veidu į uodegą.Žirgas nusileido priekinėm kojom ant žemės ir pasileido su dar didesniu įsiūčiu, plakdamas ilga uodega Geležėlei per veidą ,  skaudžiai kapodamas akis.Geležėlė neapsikentęs tokios sarmatos ,paėmė ir surišo uodegą į stiprų mazgą, ir nušoko nuo žirgo. Spyruoklės užmetė ant pylimo ir kaip kokia blusa iš ubago barzdos, atsispirdamas į geležinkelio pabėgius, nušuoliavo paskui vagonėlį.  Dar vienas galingas šuolis ir Geležėlė paplojo Analitikui per petį:    -Ar ne per greitai įsibėgėjai  broli Analitike?-giliai kvėpuodamas paklausė  Geležėlė,-
-Na, Princesė- neatsilik,-sušuko Geležėlė ir pamojavo jai ranka.        Smūgio banga, vos neapvertė aukštai plaukianti  laivą, bet  jis gerai žinojo , kad tai greičiau leis įsibėgėti  galingam debesų laineriui.      Geležėlė, žvilgtelėjo į aukštai tolstanti laivą,  pakėlė ranką ir palinkėjo Gulbei aplenkti audras ir laiku pasiekti numatytą tikslą. Kitą dieną jie vėl susitiks Visagino muzikiniame Festivalyje.        B. d

Komisaro keturkojui partneriui Rokiui, po penciono opercijos, teko atsidurti trumpam, į Žveryno veterunarijos klinikas gydymui. Susmulkinti juodėjipi pirai pažeidėnuosės receptorius, reikėjo reabilitacijos Turniškių sanatorijoje.Negalėjo suosti ne tik ėdalo, bet ir savo gentainių. Puolaų, viskas kas spindi prabanga.Blogai Rokiui. Taip po poros dienų gydymo, komisaras Pasagėlė su savo partneriu Rokiu, turėjo išvykti į pirmąsias pratybas. Geležėlio partneris Analitikas turėjo surengti mokamąsias pratybas su diversijos elementais, geležinkelio ruože nuo sostinės iki Radviliškio. Komisaras, nuovadoje sulaukė alermo sireną ir ekrane įrašą: Iš Vilniaus Kauno kryptimi pajudėjo keistas ,didžiulis raitelių eskadronas. Šuoliuoja kaip vėjas, o rankose kažką laiko. Nei tai kalavijus, nei tai lazdas. Lailo, va taip  ir mosikoja.
    Analitikas iš geležinkelio stoties, ta pčia kryptimi išvyko atlikti geležinkelio priežiūros darbų. Operacija buvo labai slapta, apie ją žinojo tik Geležėlė.
Komisaras,
įsijungęs švyturėlius greitai brovėsi pro ryto mašinų kamščius. greta per nuleistą stiklą ,iškišęs nosį su baltais medicininiu eteriu prisodrintais tamponais,( pamaryje ir mėgėjų    vadinama ,,anodija") nuleidęs liežuvį, kaip koks Bonifacijus, sėdėjo komisaras Reksas. Išvažiavęs iš mėsto komisaras padidino greitį.    Rytui auštant, Geležėlė, žvilgtelėjo rytų kryptimi, į tekančios saulės aušrą, išpešė gulbei iš po sparno plunksnelę ir paleido. Lengvo vėjo  nešama plunksna, linguodama, kaip koks mažas laivelis, nulingavo link Vievio paukštyno, link geležinkelio. Vėjas buvo palankus.
    - Laikas atsišvartuoti, pasakė Geležėlė ir mirgtelėjo gulbei.
Lengvas vėjas įtempė burę ir laivas išlėto pajudėjo, spindėdamas vaivorykštės spalvomis.    Elektrėnų mokyklos vaikai pro langus pamatė neįprastai grąžų vaizdą, Nuo elektrinės kaminų, ryto saulės nušviesta,vaivorykštės spalvomis, žaidžiantį laivą.Visi iklasės vaikai, priėjo prie lango, mokytoja priėjo prie kiekvieno mokinio ir švelniai paglostė galveles.
    -Žiūrėkit ,vaikai, tai jūsų gyvenimo laivas. Jis bus toks pat nuostabus ir įvairiaspalvis, kaip šitas nuostabus laivas. Atminkit šią dieną visam gyvenimui, vaikučiai.
      - Aš matau kapitoną.,- sušuko Mikas. Jis buvo pagarsėjęs padauža visoje apskrityje. Sklandė kalbos, kad gerdavo kiaušinius iš paukštyno. Mikas buvo tikras  ,,šeškus"      Laivas išlėto nutolo, o vaikai dar ilgai lydėjo jį susižavėję ir nustebinti. Mokytoja nukrypo nuo įprastos programos ir pravedė piešimo pamoką. Ji pasakė:
    -Nupieškit ,vaikai, viską ką  matėte, o piešinėlius saugokit visą gyvenimą. Staiga , tolimame kampe, mokytoja pamatė Mikutį Jam iš akių riedėjo ašara.
      -Kas tau vaikeli? Kas tau Mikuti atsitiko? Mikutis atsistojo visu  ūgiu, pažvelgė  mokytojai į akis ir psakė:
      - Mokytoja, aš jus myliu.Aš jus visus myliu, mano draugai. Aš nebeskriausiu Juozapėlio,užjausiu silpnesnius,nelėsiu mergaitėm kasų. Aš noriu būti miestelio ledo rutulio komandos kapitonas. Aš noriu būti jūrų skautu ir pagaliau noriu būti laivo kapitonu. Tokiu pat, kaip aš mačiau šį rytą.    Visi labai atydžiai išklausė Mikučio ir pradėjo smagiai ploti. Mokytoja priėjo prie Mikučio ir švelniai pabučiavo į skruostą. Mokytoja Agripina, buvo pirma mokytoja Lietuvoje, kuri taip šiltai pabučiavo padaužą Miką- ,,rasbainikką"      Laivas išlėto plaukė virš geležinkelio, paukščio skrydžio aukštyje.  Staiga Geležėlė pamatė, kaip nuo Vilniaus pusės, geležinkeliu atvažiuoja greitasis traukinys ,,Pajūris", o iš paskos pagal magistralę, žiemos pievomis,per pušynus, atskrieja raitelių eskadronas.
    -Žvilgtelėk, paukšteli, ką matai?- kreipėsi jis į gulbę.  ,,Taip, taip, aš juos visus pažįstu,- sukreksėjo gulbė, plačiai nusišypsojo ir pasitenkinimu suplasnojo sparnais.
    Raiteliai sparčiai artėjo, išsisklaidydami ir vėl priartėdami vienas prie kito, atsižvelgdami į reljefą, nenutoldami nuo geležinkelio magistralės. Visų priekyje šuoliavo jauna, graži mergaitė , puošnia geltona suknele.
      - O ką jie ten laiko rankose?  Ne, ne , ne kalavijai ir ne lazdos.
Jie laiko nusmailintas žąsies plunksnas. Geležėlė nužvelgė gulbę. Jos sparnų plunksnos buvo viskas tvarkoje. Plunksnos buvo savo vietoje.
Staiga,geležėlė, pamatė,posūkyje,dideliu greičiu atskrijanti, geležinkelio priežiūros platforma. Ją valdė, oranžiniės spalvos liemenę vilkintis Analitikas. Pažino iš atsikišusių ausų ir plačios šypsenos.
  Kas gi dabar dideliu greičiu varo automagistrale Vilnius-Kaunas?
Geležėlė pažino komisaro ,,Džipą" Greta jo, iškišęs galvą, sėdėjo jo ištikimas partneris komisaras Rokis. Nosyje nesimatė baltų tampnų.
    Tarp Vilniaus ir Kauno, vyko neįprastos lenktynės, su laiku, likimu, o gal būt ir su lemtimi.
      Artėja Šv. Kalėdos.    Nuostabus Stebūklų  metas.
    Palinkėkim vienas kitam linksmų Šv. Kalėdų.

Geležėlei ryte buvo nuimti dijodai ir jis  prabudo iš fantaštisko
sapno. Lentinėlėje jis aptiko įamžintų nepublikotų  jo sapno
serijų.  Prabudęs jis buvo šiek tiek nustebęs. Pasirodo jo publikotos  serijos nesusukėlė didelio dėmesio, o sukėlė daugiau
svetainėje samyšį,  nusprendė susilaikyti nuo tolesnio spausdinimo.  Jis kolegialiai pasitaręs su artimais žmonėmis nusprendė:  Širdingai padėkoti visėms Rašyk svetainės pirmiems
asmenims. Jis labai didžiuojasi  Jų drasa ir pasiaukojimu.  Jie liks
Geležėlio atmintyje, kaip  tikri jo benražygiai ir Lietuvos patrijotai.  Jis tvirtai nusprendė sulaukti Rašyk  suvažiavimo
sprendimo apie tolesnių  serijų  publikavimo galimybe.
    Tas kai yra parašyta jis palieka Rašyk  svetainės nuosavybei,
su visais  Jo įgaliojimais. Jis turi pilna teise viska ištrinti  kaip
viena iš nevykusių ekspermentų,  ir Geležėlei be teisės sugrįžti į šią nuostabę  svetainę.  Jei taip bus nuspręsta, jis be didelio širdės skausmo sugrįžta į  statistinių piliečių benrija.  Niekas nebandykyt jo ješkoti. Jis nori ramiai gyventi  ir sugrįžti į šeimą
kaip normalus žmogus. Jei bus nuspręsta kitaip, jis yra visada
pasiruošęs toliau bendradarbiauti.
      Su didžia pagarba    GELEŽĖLĖ.

Geležėlė su ištikimais savo palydovais nėrė į tamsius debesis. Gulbė pirmoji savu liemeniu ir sparnais
skleidė debesų vėsą. Kai tik įskrido į sniego sūkurių srautą, Geležėlė įsikibo į gulbės kojas ir buvo jau
tempiamas jos plasnojamų sparnų. Balistikos dėsnis jau buvo praradęs  savo galią. Jei nebūtų Geležėlė grėbęs gulbei už kojų, būtų nukritęs į Arūno tvenkinius pas karpius ir vėžius žiemoti. Štai kaip gerai kai turi ištikimus draugus ir jauti jų ištiestą ranką ar sparną.      Pagaliau Gulbė ir būrys sakalų išniro iš sniego audros,akis apakino vakarėjančios saulės  spinduliai, naujai sušvitę kaip žydinti saulėgrąža.  Virš Elektrėnų jie pamatė prie elektrinės kaminų prisišvartavusi Čiurlionio ,,Laivą” Gulbė sulėtino skrydį, priartėjo prie laivo ir persirito per bortą. Geležėlė ant nugaros gulėjo ant denio po burėm. Sakalai pagavę  nauja oro srovę staigiai šovė į padangę, kelis  kart skardžiai suklykė ir nuskrido savo keliais prie savo namų. Arčiau savo artimųjų. Gal būt,atėjus žiemos šventėm
sėsti už Kūčių stalo su brangiais artimaisiais, su broliukais r sesutėm. Iki švenčių  yra laiko, jie dar
nekarta  susitiks su Geležėle ir su Gulbe.
    Geležėlė, atsipūtęs, atsistojo ir apžvelgė laivą. Jis buvo nuostabus. Žvilgtelėjo į Gulbę ir nusišypsojo.
    -Na,kaip? Plauksim, Gulbelė?
- Kryp,kryp, -linktelėjo ji galva ir pradėjo krapštyti Geležėlio apšarmojusias ausis,antakius, nosį iš visur kur tik matėsi išlindęs šerkšnas.  Saulė riedėjo link vakaro,  už valandėlės ji dingo už horizonto ir jie liko dviese laive, naktyje.  ,, Būtų gerai, kad būtų armonika, tolyn nustumti liūdesį.”-pagalvojo Geležėlė. Netikėtai,nuo Kauno pusės jo ausis pasiekė nuostabios lietuviškos dainos vibracijos Jis viską suprato.    Jo ištikimi draugai galvojo apie jį.  Geležėlė žvilgtelėjo
į Gulbę,mirgtelėjo ir pasakė: ,,Viskas bus gerai”  Staiga jis pajautė, kad kažkas suspurdėjo pagal šlaunį, kažkur giliai. Kraipo pečiais, kas čia dabar? Jis įkišo ranką į kišenę ir kažką sugriebė.
  -Taip, tai tu mažuti, visai apie tave užmiršau.  Gulbelė, žiūrėk ką turiu. Paukščiukas. Geležėlė švelniai suėmęs saujoje laikė nedideli, miela  mėlyną paukštelį.
- Aš ji dar pavasary sugavau ir laikau kišenėje prirakinęs  geležine grandinėle.  Ka darysim su juo? Gal paleidžiam?  Gulbė smagiai linktelėjo galva, prasižiojo ir pasakė: ,,Kre,kre.” Geležėlė nuėmė grandinėlę, pabučiavo,  ištiesė ranką ir lėtai  išskleidė delnus. Mėlynas paukštelis smagiai čirkštelėjo, strigtelėjo nuo delno ir nuskrido  aukštyn į  žvaigždėtą dangų. Skrisk paukšteli, skrisk.
Tu mums nebereikalingas. Mes jau suradome kelią į laimę, tik sugebėkime jį išsaugoti mielėji.
-

Geležėlė su ištikimais savo palydovais nėrė į tamsius debesis. Gulbė pirmoji savu liemeniu ir sparnais
skleidė debesų vėsą. Kai tik įskrido į sniego sūkurių srautą, Geležėlė įsikibo į gulbės kojas ir buvo jau
tempiamas jos plasnojamų sparnų. Balistikos dėsnis jau buvo praradęs  savo galią. Jei nebūtų Geležėlė grėbęs gulbei už kojų, būtų nukritęs į Arūno tvenkinius pas karpius ir vėžius žiemoti. Štai kaip gerai kai turi ištikimus draugus ir jauti jų ištiestą ranką ar sparną.      Pagaliau Gulbė ir būrys sakalų išniro iš sniego audros,akis apakino vakarėjančios saulės  spinduliai, naujai sušvitę kaip žydinti saulėgrąža.  Virš Elektrėnų jie pamatė prie elektrinės kaminų prisišvartavusi Čiurlionio ,,Laivą” Gulbė sulėtino skrydį, priartėjo prie laivo ir persirito per bortą. Geležėlė ant nugaros gulėjo ant denio po burėm. Sakalai pagavę  nauja oro srovę staigiai šovė į padangę, kelis  kart skardžiai suklykė ir nuskrido savo keliais prie savo namų. Arčiau savo artimųjų. Gal būt,atėjus žiemos šventėm
sėsti už Kūčių stalo su brangiais artimaisiais, su broliukais r sesutėm. Iki švenčių  yra laiko, jie dar
nekarta  susitiks su Geležėle ir su Gulbe.
    Geležėlė, atsipūtęs, atsistojo ir apžvelgė laivą. Jis buvo nuostabus. Žvilgtelėjo į Gulbę ir nusišypsojo.
    -Na,kaip? Plauksim, Gulbelė?
- Kryp,kryp, -linktelėjo ji galva ir pradėjo krapštyti Geležėlio apšarmojusias ausis,antakius, nosį iš visur kur tik matėsi išlindęs šerkšnas.  Saulė riedėjo link vakaro,  už valandėlės ji dingo už horizonto ir jie liko dviese laive, naktyje.  ,, Būtų gerai, kad būtų armonika, tolyn nustumti liūdesį.”-pagalvojo Geležėlė. Netikėtai,nuo Kauno pusės jo ausis pasiekė nuostabios lietuviškos dainos vibracijos Jis viską suprato.    Jo ištikimi draugai galvojo apie jį.  Geležėlė žvilgtelėjo
į Gulbę,mirgtelėjo ir pasakė: ,,Viskas bus gerai”  Staiga jis pajautė, kad kažkas suspurdėjo pagal šlaunį, kažkur giliai. Kraipo pečiais, kas čia dabar? Jis įkišo ranką į kišenę ir kažką sugriebė.
  -Taip, tai tu mažuti, visai apie tave užmiršau.  Gulbelė, žiūrėk ką turiu. Paukščiukas. Geležėlė švelniai suėmęs saujoje laikė nedideli, miela  mėlyną paukštelį.
- Aš ji dar pavasary sugavau ir laikau kišenėje prirakinęs  geležine grandinėle.  Ka darysim su juo? Gal paleidžiam?  Gulbė smagiai linktelėjo galva, prasižiojo ir pasakė: ,,Kre,kre.” Geležėlė nuėmė grandinėlę, pabučiavo,  ištiesė ranką ir lėtai  išskleidė delnus. Mėlynas paukštelis smagiai čirkštelėjo, strigtelėjo nuo delno ir nuskrido  aukštyn į  žvaigždėtą dangų. Skrisk paukšteli, skrisk.
Tu mums nebereikalingas. Mes jau suradome kelią į laimę, tik sugebėkime jį išsaugoti mielėji.
-    B.d.   
Geležėlė su ištikimais savo palydovais nėrė į tamsius debesis. Gulbė pirmoji savu liemeniu ir sparnais
skleidė debesų vėsą. Kai tik įskrido į sniego sūkurių srautą, Geležėlė įsikibo į gulbės kojas ir buvo jau
tempiamas jos plasnojamų sparnų. Balistikos dėsnis jau buvo praradęs  savo galią. Jei nebūtų Geležėlė grėbęs gulbei už kojų, būtų nukritęs į Arūno tvenkinius pas karpius ir vėžius žiemoti. Štai kaip gerai kai turi ištikimus draugus ir jauti jų ištiestą ranką ar sparną.      Pagaliau Gulbė ir būrys sakalų išniro iš sniego audros,akis apakino vakarėjančios saulės  spinduliai, naujai sušvitę kaip žydinti saulėgrąža.  Virš Elektrėnų jie pamatė prie elektrinės kaminų prisišvartavusi Čiurlionio ,,Laivą” Gulbė sulėtino skrydį, priartėjo prie laivo ir persirito per bortą. Geležėlė ant nugaros gulėjo ant denio po burėm. Sakalai pagavę  nauja oro srovę staigiai šovė į padangę, kelis  kart skardžiai suklykė ir nuskrido savo keliais prie savo namų. Arčiau savo artimųjų. Gal būt,atėjus žiemos šventėm
sėsti už Kūčių stalo su brangiais artimaisiais, su broliukais r sesutėm. Iki švenčių  yra laiko, jie dar
nekarta  susitiks su Geležėle ir su Gulbe.
    Geležėlė, atsipūtęs, atsistojo ir apžvelgė laivą. Jis buvo nuostabus. Žvilgtelėjo į Gulbę ir nusišypsojo.
    -Na,kaip? Plauksim, Gulbelė?
- Kryp,kryp, -linktelėjo ji galva ir pradėjo krapštyti Geležėlio apšarmojusias ausis,antakius, nosį iš visur kur tik matėsi išlindęs šerkšnas.  Saulė riedėjo link vakaro,  už valandėlės ji dingo už horizonto ir jie liko dviese laive, naktyje.  ,, Būtų gerai, kad būtų armonika, tolyn nustumti liūdesį.”-pagalvojo Geležėlė. Netikėtai,nuo Kauno pusės jo ausis pasiekė nuostabios lietuviškos dainos vibracijos Jis viską suprato.    Jo ištikimi draugai galvojo apie jį.  Geležėlė žvilgtelėjo
į Gulbę,mirgtelėjo ir pasakė: ,,Viskas bus gerai”  Staiga jis pajautė, kad kažkas suspurdėjo pagal šlaunį, kažkur giliai. Kraipo pečiais, kas čia dabar? Jis įkišo ranką į kišenę ir kažką sugriebė.
  -Taip, tai tu mažuti, visai apie tave užmiršau.  Gulbelė, žiūrėk ką turiu. Paukščiukas. Geležėlė švelniai suėmęs saujoje laikė nedideli, miela  mėlyną paukštelį.
- Aš ji dar pavasary sugavau ir laikau kišenėje prirakinęs  geležine grandinėle.  Ka darysim su juo? Gal paleidžiam?  Gulbė smagiai linktelėjo galva, prasižiojo ir pasakė: ,,Kre,kre.” Geležėlė nuėmė grandinėlę, pabučiavo,  ištiesė ranką ir lėtai  išskleidė delnus. Mėlynas paukštelis smagiai čirkštelėjo, strigtelėjo nuo delno ir nuskrido  aukštyn į  žvaigždėtą dangų. Skrisk paukšteli, skrisk.
Tu mums nebereikalingas. Mes jau suradome kelią į laimę, tik sugebėkime jį išsaugoti mielėji.
-    B.d.