Virš Lietuvos Čiurlionio ,,Laivas"(1)

Geležėlė su ištikimais savo palydovais nėrė į tamsius debesis. Gulbė pirmoji savu liemeniu ir sparnais
skleidė debesų vėsą. Kai tik įskrido į sniego sūkurių srautą, Geležėlė įsikibo į gulbės kojas ir buvo jau
tempiamas jos plasnojamų sparnų. Balistikos dėsnis jau buvo praradęs  savo galią. Jei nebūtų Geležėlė grėbęs gulbei už kojų, būtų nukritęs į Arūno tvenkinius pas karpius ir vėžius žiemoti. Štai kaip gerai kai turi ištikimus draugus ir jauti jų ištiestą ranką ar sparną.      Pagaliau Gulbė ir būrys sakalų išniro iš sniego audros,akis apakino vakarėjančios saulės  spinduliai, naujai sušvitę kaip žydinti saulėgrąža.  Virš Elektrėnų jie pamatė prie elektrinės kaminų prisišvartavusi Čiurlionio ,,Laivą” Gulbė sulėtino skrydį, priartėjo prie laivo ir persirito per bortą. Geležėlė ant nugaros gulėjo ant denio po burėm. Sakalai pagavę  nauja oro srovę staigiai šovė į padangę, kelis  kart skardžiai suklykė ir nuskrido savo keliais prie savo namų. Arčiau savo artimųjų. Gal būt,atėjus žiemos šventėm
sėsti už Kūčių stalo su brangiais artimaisiais, su broliukais r sesutėm. Iki švenčių  yra laiko, jie dar
nekarta  susitiks su Geležėle ir su Gulbe.
    Geležėlė, atsipūtęs, atsistojo ir apžvelgė laivą. Jis buvo nuostabus. Žvilgtelėjo į Gulbę ir nusišypsojo.
    -Na,kaip? Plauksim, Gulbelė?
- Kryp,kryp, -linktelėjo ji galva ir pradėjo krapštyti Geležėlio apšarmojusias ausis,antakius, nosį iš visur kur tik matėsi išlindęs šerkšnas.  Saulė riedėjo link vakaro,  už valandėlės ji dingo už horizonto ir jie liko dviese laive, naktyje.  ,, Būtų gerai, kad būtų armonika, tolyn nustumti liūdesį.”-pagalvojo Geležėlė. Netikėtai,nuo Kauno pusės jo ausis pasiekė nuostabios lietuviškos dainos vibracijos Jis viską suprato.    Jo ištikimi draugai galvojo apie jį.  Geležėlė žvilgtelėjo
į Gulbę,mirgtelėjo ir pasakė: ,,Viskas bus gerai”  Staiga jis pajautė, kad kažkas suspurdėjo pagal šlaunį, kažkur giliai. Kraipo pečiais, kas čia dabar? Jis įkišo ranką į kišenę ir kažką sugriebė.
  -Taip, tai tu mažuti, visai apie tave užmiršau.  Gulbelė, žiūrėk ką turiu. Paukščiukas. Geležėlė švelniai suėmęs saujoje laikė nedideli, miela  mėlyną paukštelį.
- Aš ji dar pavasary sugavau ir laikau kišenėje prirakinęs  geležine grandinėle.  Ka darysim su juo? Gal paleidžiam?  Gulbė smagiai linktelėjo galva, prasižiojo ir pasakė: ,,Kre,kre.” Geležėlė nuėmė grandinėlę, pabučiavo,  ištiesė ranką ir lėtai  išskleidė delnus. Mėlynas paukštelis smagiai čirkštelėjo, strigtelėjo nuo delno ir nuskrido  aukštyn į  žvaigždėtą dangų. Skrisk paukšteli, skrisk.
Tu mums nebereikalingas. Mes jau suradome kelią į laimę, tik sugebėkime jį išsaugoti mielėji.
-