Čiurlionio laivas.(2)

Komisaro keturkojui partneriui Rokiui, po penciono opercijos, teko atsidurti trumpam, į Žveryno veterunarijos klinikas gydymui. Susmulkinti juodėjipi pirai pažeidėnuosės receptorius, reikėjo reabilitacijos Turniškių sanatorijoje.Negalėjo suosti ne tik ėdalo, bet ir savo gentainių. Puolaų, viskas kas spindi prabanga.Blogai Rokiui. Taip po poros dienų gydymo, komisaras Pasagėlė su savo partneriu Rokiu, turėjo išvykti į pirmąsias pratybas. Geležėlio partneris Analitikas turėjo surengti mokamąsias pratybas su diversijos elementais, geležinkelio ruože nuo sostinės iki Radviliškio. Komisaras, nuovadoje sulaukė alermo sireną ir ekrane įrašą: Iš Vilniaus Kauno kryptimi pajudėjo keistas ,didžiulis raitelių eskadronas. Šuoliuoja kaip vėjas, o rankose kažką laiko. Nei tai kalavijus, nei tai lazdas. Lailo, va taip  ir mosikoja.
    Analitikas iš geležinkelio stoties, ta pčia kryptimi išvyko atlikti geležinkelio priežiūros darbų. Operacija buvo labai slapta, apie ją žinojo tik Geležėlė.
Komisaras,
įsijungęs švyturėlius greitai brovėsi pro ryto mašinų kamščius. greta per nuleistą stiklą ,iškišęs nosį su baltais medicininiu eteriu prisodrintais tamponais,( pamaryje ir mėgėjų    vadinama ,,anodija") nuleidęs liežuvį, kaip koks Bonifacijus, sėdėjo komisaras Reksas. Išvažiavęs iš mėsto komisaras padidino greitį.    Rytui auštant, Geležėlė, žvilgtelėjo rytų kryptimi, į tekančios saulės aušrą, išpešė gulbei iš po sparno plunksnelę ir paleido. Lengvo vėjo  nešama plunksna, linguodama, kaip koks mažas laivelis, nulingavo link Vievio paukštyno, link geležinkelio. Vėjas buvo palankus.
    - Laikas atsišvartuoti, pasakė Geležėlė ir mirgtelėjo gulbei.
Lengvas vėjas įtempė burę ir laivas išlėto pajudėjo, spindėdamas vaivorykštės spalvomis.    Elektrėnų mokyklos vaikai pro langus pamatė neįprastai grąžų vaizdą, Nuo elektrinės kaminų, ryto saulės nušviesta,vaivorykštės spalvomis, žaidžiantį laivą.Visi iklasės vaikai, priėjo prie lango, mokytoja priėjo prie kiekvieno mokinio ir švelniai paglostė galveles.
    -Žiūrėkit ,vaikai, tai jūsų gyvenimo laivas. Jis bus toks pat nuostabus ir įvairiaspalvis, kaip šitas nuostabus laivas. Atminkit šią dieną visam gyvenimui, vaikučiai.
      - Aš matau kapitoną.,- sušuko Mikas. Jis buvo pagarsėjęs padauža visoje apskrityje. Sklandė kalbos, kad gerdavo kiaušinius iš paukštyno. Mikas buvo tikras  ,,šeškus"      Laivas išlėto nutolo, o vaikai dar ilgai lydėjo jį susižavėję ir nustebinti. Mokytoja nukrypo nuo įprastos programos ir pravedė piešimo pamoką. Ji pasakė:
    -Nupieškit ,vaikai, viską ką  matėte, o piešinėlius saugokit visą gyvenimą. Staiga , tolimame kampe, mokytoja pamatė Mikutį Jam iš akių riedėjo ašara.
      -Kas tau vaikeli? Kas tau Mikuti atsitiko? Mikutis atsistojo visu  ūgiu, pažvelgė  mokytojai į akis ir psakė:
      - Mokytoja, aš jus myliu.Aš jus visus myliu, mano draugai. Aš nebeskriausiu Juozapėlio,užjausiu silpnesnius,nelėsiu mergaitėm kasų. Aš noriu būti miestelio ledo rutulio komandos kapitonas. Aš noriu būti jūrų skautu ir pagaliau noriu būti laivo kapitonu. Tokiu pat, kaip aš mačiau šį rytą.    Visi labai atydžiai išklausė Mikučio ir pradėjo smagiai ploti. Mokytoja priėjo prie Mikučio ir švelniai pabučiavo į skruostą. Mokytoja Agripina, buvo pirma mokytoja Lietuvoje, kuri taip šiltai pabučiavo padaužą Miką- ,,rasbainikką"      Laivas išlėto plaukė virš geležinkelio, paukščio skrydžio aukštyje.  Staiga Geležėlė pamatė, kaip nuo Vilniaus pusės, geležinkeliu atvažiuoja greitasis traukinys ,,Pajūris", o iš paskos pagal magistralę, žiemos pievomis,per pušynus, atskrieja raitelių eskadronas.
    -Žvilgtelėk, paukšteli, ką matai?- kreipėsi jis į gulbę.  ,,Taip, taip, aš juos visus pažįstu,- sukreksėjo gulbė, plačiai nusišypsojo ir pasitenkinimu suplasnojo sparnais.
    Raiteliai sparčiai artėjo, išsisklaidydami ir vėl priartėdami vienas prie kito, atsižvelgdami į reljefą, nenutoldami nuo geležinkelio magistralės. Visų priekyje šuoliavo jauna, graži mergaitė , puošnia geltona suknele.
      - O ką jie ten laiko rankose?  Ne, ne , ne kalavijai ir ne lazdos.
Jie laiko nusmailintas žąsies plunksnas. Geležėlė nužvelgė gulbę. Jos sparnų plunksnos buvo viskas tvarkoje. Plunksnos buvo savo vietoje.
Staiga,geležėlė, pamatė,posūkyje,dideliu greičiu atskrijanti, geležinkelio priežiūros platforma. Ją valdė, oranžiniės spalvos liemenę vilkintis Analitikas. Pažino iš atsikišusių ausų ir plačios šypsenos.
  Kas gi dabar dideliu greičiu varo automagistrale Vilnius-Kaunas?
Geležėlė pažino komisaro ,,Džipą" Greta jo, iškišęs galvą, sėdėjo jo ištikimas partneris komisaras Rokis. Nosyje nesimatė baltų tampnų.
    Tarp Vilniaus ir Kauno, vyko neįprastos lenktynės, su laiku, likimu, o gal būt ir su lemtimi.
      Artėja Šv. Kalėdos.    Nuostabus Stebūklų  metas.
    Palinkėkim vienas kitam linksmų Šv. Kalėdų.