Čiurlionio laivas.(5

Komisaras Pasagėlė,pravažiuojant  Kaišiadorys, turėjo praleisti didelį raitelių eskadroną. Jis žinojo
apie nepaprastai  šaunių raitelių maršą. Jo širdyje degė karšta  aistra, meilė ir pasididžiavimas  šijaunais   
raiteliais. Netikėtai jo žvilgsnis  susikirto su vienos  raitėlės žvilgsniu. Trumpa akimirką ji stabtelėjo,
žvilgtelėjo žaibuojančiomis akimis ir  išlėto paragino kaštono spalvos žirgą, lėta  ristele, vis stebėdama
,,Džipą”. Raiteliai ,,nužaibavo” Kauno kryptimi, komisaras padidino greitį ir pasuko  į kelią sukantį
Jonavos kryptimi. Jis laikėsi nuostatos, nenutolti nuo geležinkelio  magistralės.    Jo partneris Rokis
įdėmiai stebėjo apylinkes, vis trumpais kirčiais truktelėdamas šnervėmis. Na, panašiai kaip sergant
sloga. Netikėtai Rokis atsukęs galvą atgal, akimirkai sustingo ir tik  -Au,- Au,Au. Komisaras pristabdė
,,Džipą” ir žvilgtelėjo į  šoninį veidrodėlį. Už  kelių šimtų metrų jis pamatė šuoliuojantį raitelį. Atidžiai
stebėdamas  jis pažino  vieną iš  šimtinės raitelių, kurio žvilgsniai netikėtai susikirto.  Pasagėlė pajautė,
kad akimirkai atsipalaidavo nuo tarnybos, bandė atmesti patirtą įspūdį,pagalvojo: - Tikriausiai koks
apylinkės įgaliotinis apjodinėja savo  apžvalgos ribas, kad gyventojai gyventų ramiau, įjungė švyturėlius
ir padidino greitį iki maksimumo. Raitelis  atsiliko, bet vidinis jausmas sakė, kad  ji šuoliuoja paskui
komisarą.  Netrukus pasimatė Kėdainių  ,,Everesto kalnai.” Niekas nežino kada ten prasidės ledynmetis,
niekas.  Priartėjus Kėdainius, Rokis pakėlė ausis,giliai ėmė trūkčioti šnervėmis ir lengvai griebė komisarui už  rankos. Šis, kažko užsisvajojęs, nekreipia dėmesio. Tada Rokis nejuokais sugriebė komisarui už  gerklės. Manevras pavyko.,,Džipas” spiegdamas stabdžiais sustojo. Rokis iššoko iš mašinos ir pasileido link geležinkelio  tilto per Šventąją  upę. Komisaras išsitraukė iš ,,Džipo” dviratį elektromobilį atsistojo ir pasileido paskui Rokį vingiuodamas tarp medžių, krūmynų,raistų , kaip koks  Čepajus  Pilietiniame  kare, duoki  kardą , prisegt ilgus ūsus,
ir lekia kaip  išprotėjęs,  per kukurūzų laukus  kapodamas, kairėn, dešinėn , kairėn,dešinėn ,tik kerti, kerti , po to staigiai duri ir pamauni kukurūzų burbuole . Pasagėlei pasirodė,kad taip galima sužiaurėti .Pradėjo mastyti kitą variantą : ,,Lekia su dviračiu    kovos vežimu  Antonijus pas Kleopatrą , tarp  medžių ,krūmynais  tarp raistų , taip pasidarė komisarui gera, kad širdį suspaudė.Staiga, komisaras Pasagėlė atsipeikėjo  ir kažkaip  pasidarė lig gėda, supratęs,kad
patys  kuriame  nuostabias legendas,vertas neblogesnio įvertinimo , kuriuos liks dainose.  Taip komisaras Pasagėlė mastydamas išniro,  prieš  stambių konstrukcijų tiltą, per  Šventąją..
Palikęs transporto priemonę, keliais šuoliais pasiekė tiltą. Rokis, jau laižydamasis,sukinėjosi prie
pakabintos ,,minos”, kepto paršiuko, o dar toliau buvo prisegtas nukąstas sūris ir  pamesti dantų 
protezai. Sūris buvo jau gerokai apgriaužtas graužikų.  Komisaras susipakavo gardžiai kvapnų
paršelį ir įsimetė į kuprinę, viską kas liko,užprotokolavo ir nusiuntė pranešimą  ,,Vanagų”- kovai su
terorizmu operatyvinei grupei. Rokis  pritūpė, įkalė  kuolą, o komisaras  Pasagėlė, kaip įgaliotas    Geležėlio asmuo,  išsitraukė  antspaudą , pagarino su  savo  dvase, stipriai užsimojo ir plojo,  palikdamas  žymą
su  raide  ,,G”  , įspaudė blakės dydžio siųstuvą ; tik  p-yyy-pt, p-yyy-pt  girdi    budintis ,,vanagas” Rokis dar apšlakstė  sukietintojo, kad lietus nenuplautų visus pėdsakus..Nurodęs tikslias koordinates  šturmo grupei ,,Vanagams”.    Jie turės  atrasti,  išminuoti ir atsiskaityti    valstybės Prezidentui  ,ASMENIŠKAI..        B.d.