Išsilieti į tavo rankas... išvirpėti kaip žvaigždei tamsoj...
noriu.. norėčiau..norėjau...gal dar norėsiu... nežinau.. tik kažkoks liūdesys ir ilgesys išėjusių negrįžti... gal ir nereikia... tos bedugnės aistros ir geismo klampumo... nereikia... nes vis tiek nemylės... tik dar kartą duos progą išskristi...be parašiuto.

Šiąnakt sapnavau Kažką iš Praeities. Patiko. Paliko mintyse šiokių tokių kabliukų, bet... žinai, kad tai nėra tikra ir pabudus telieka tai apmąstyti prie kavos puodelio ir... tiesiog pamiršti. Nes taip nebūna. Kad kas nors ateitų ir padėtų išeiti iš labirinto. Kad paiimtų už rankos ir vestų Kažkur, o man nebūtų visiškai baisu. Visiškai.

Palieka jie visi manyje savo pėdsakus... beglostydami plaukus, apkabindami liemenį... tebūnie... kai kurių savo gyvenimo vyrų dar tebetrokštu. Kad sugrįžtų ir leistų dar kartą pabandyti.

Po truputį. Į priekį. Gal ir su šypsena.

Šiandien aš nesišypsau.

Pasiklydau. Tik nežinau, ar noriu rasti kelią.

"Mes laimingi visai..." FOJE

Be saulės. Be ramybės. Be tavęs.
Ar vis dėlto su tavimi?
Žiūriu ašarotomis akimis į lubas ir kalbu Niekur Nesančiam Dievui maldą: "Ačiū, kad iš manęs tyčiojiesi. Ačiū, kad viską dalini pusiau - arba kūnui, arba sielai. Niekada kartu. Ačiū..."
Sekmadienio sustabarėjusi diena su Mansono daina "Coma white (acoustic)". Pirmadienio ryte mintyse užgroja B2 su "maja serdca astanavilos..".
Praeis. Net jei viskas yra suvalgoma kaip uogiene pertepti vafliai...
Net jei saulės reikės dar palaukti.
Tik kaip niekad nežinau, ką man daryti.

Lietus lyja lyja lyja lašais lašnoja lėtai lūpomis liečia...

Kačiukai ant stalo stikliniame puodelyje... Laukiu geltono stebuklo... Kai pažirs ant stalo mažutėmis žiedadulkėmis, žinosiu, kad jau tikrai pavasaris... O šiemetinio pavasario akys - žydrai žalios... =)