Vėl sninga angelais, tavo mažais prisilietimais ir šilkinio žvilgsnio glamonėmis. Taip paprasta būti geram. Taip paprasta. Link prarajos kaip visada vienas žingsnis. Kritimas aukštyn.

Pasiryškinau. Pasitrumpinau. Ir vis tiek manęs tiek daug. Netelpu. Net jei apkabintum, delnais susemtum, pirštais surinktum, vis tiek... Neišsimiegojus šiandien. Mažumėlę pikta, mažumėlę liūdna. Patekėk į mano vienatvę. Sušildyk.

Saulė jau tampa gana dažnu reiškiniu. Katės jau naktį gieda giesmes jo didenybei Morčiui. O paskui dar pjaunasi. Taip, nuo meilės iki neapykantos tik vienas žingsnis. Mažutis toks. Ir vis dėlto be dienos pavasaris. Su šypsena. Ar radai čia ką nors? Kas ieško, tas randa. Taip buvo, taip bus. Taip ir yra.

"Mano mylimas man yra miros maišelis, kuris tarp krūtų man nakvoja" Giesmių giesmė.

"Mano mylimas man būtų gulbės pūkelis, kuris švelniai glosto mane miegančią" Zeta Drugelis

Pasiduodu.

Pasaulio galingieji ir menkieji. Ir tie, kur stovi kažkur vidury, išsirikiavę iki bekraščio horizonto. Iki dusulio tas reginys ir tas vizijos skausmas. Iki dusulio.
Aš jau daugybę kartų buvau išvaryta iš rojaus ir klaidų vinimis prikalta prie geismo kryžiaus. Tačiau vis tiek ilgiuosi laužomų sparnų kapsančio kraujo garso. Stovi tyloje, tylu taip, kad net ausyse spengia, turbūt net rojuje nėra tokio tylaus kampelio kaip tavo glėbys, ir girdi, kaip lašas po lašo teška gyvybės syvai. Žemyn, tiesiai man po kojom. Aš tau sakau, nėra tokios tylos kaip tavyje. Ir viso to pasiilgau. Nors prisiminti draudžiama, geisti nebeleidžiama, o už sapnus vėliau tenka sumokėti nemigos naktimis. Pasiilgau ir tiek. Nors gal ir niekad to nebuvo. Gal tik prisisapnavo.
Pasaulio menkieji ir galingieji. Iki dusulio.

Septyni drambliai per tiltą eina.
Du angelai žvaigždes tinklais gaudo.
Spindintis drugelis žalsvoje dėžutėje tupi.
O lentynoje išsvajoti "Nuogi drabužiai".
Kaip niekad teisingos dovanos...
Džiaugsmo ir juoko ašaros. Taip ir priprasti galima. Kažkur už ausies sėdi jaukumas. Kutena, brauko savo mažulyčiais pirštukais, erzina. Nusišypsau. O kas belieka?
Kiekvienas neša savo. Religiniai fanatikai. Jų akių blizgesį gali lyginti su narkomanų ar gerokai išgėrusių žmonių – tik šis blizgis yra sukeltas didesnio kvaišalo. Nepiktžodžiauju. Žodžiai patys savaime pikti nebūna – tai žmonės juos tokius padaro, suteršdami savo nuodėmingomis mintimis, lūpomis, savo veiksmais, kurie dažnai prieštarauja jų biblijai.
Vieniems svarbu tai, kas tau tėra tik smulkmena. Taip buvo, taip ir bus. Taip ir yra.
Pavasaris jau pakeliui.
Jei manęs lauki, nukask man takeli sniege. Kad neklampočiau.
Ir neklausk, ar šalta. Tik ištiesk arbatos puodelį rankoms pasišildyti.

Mažmožių dievas.
Pavargau.
Priešgripinė savijauta.
Liko viena diena. Greitai.
Tavęs nėra ir niekada nebuvo.

Gali apsimauti raudonus triūsikus, bet, jei nieko lovoje nesugebi, nepadės nei "Victoria's secret". =) Tokia mano idėja. Jei pana šventės proga nusiperka naują apatinių komplektuką, tai verčiau ir pati pasiūlo kažką naują, užuot maitinusi mylimąjį ta pačia kasdienine koše, tik patiekta porcelianinėje lėkštutėje. Va. Daugiau iniciatyvos, sesės, daugiau originalumo. Ir drąsos. Nes šokti striptizą irgi reikia mokėti.
Su Valentino diena visus! Tuos, kurie tikrai myli.
Liko dvi dienos. Neišvengiamai.

Karamelinis bučinys, šokoladinės svajonės, vaniliniai norai, cukriniai...avinėliai...
Būtų, bet nėra.
Liko trys dienos.
Iki pensijos.