Neišvaikščioti vieškeliai

Eigulys nusipirko mašiną ir nekantraudamas pasileido gelsvais savo krašto vieškeliais. Tolyn, kur dar jo neišvaikščiota.
Pralėkė pro naujas gyvenvietes, pro rudenėjančius lapuočių miškus, kalvas ir ežerėlius.
Sugrįžęs namo, žiūrėjo atgal, iš kur parvažiavo, o atminty liko tik kelio posūkiai ir dulkių sūkuriai.
Vieškeliai liko neišvaikščioti.

(psl. 86)

Jeigu turi saulę

Vaikai žaidė prie upės ir pasidalino viską aplinkui. Vienam teko lanka su potvynių pasėtomis žolėmis, kitam - įkaitęs, sakais kvepiantis pušynas, trečiam - melsva upė su pakrantėje stovinčiu garniu, o paskutiniajam - karšta vasaros saulė.
Visi džiaugėsi savo dalimi, kiekvienas gyrė jam kliuvusias spalvas ir kvapus. Tik mėlynmarškinis, kuriam teko saulė, prašėsi draugų įsileisti į pievą, upę ir pušyną, nes vienam su saule nebuvo ką veikti.
- Jeigu neįsileisite, aš numesiu saulę, ir jūs visi sušalsite, - nedrąsiai pagrasino.
- Tada ir pats žūsi - juokėsi draugai. -  Gavai saulę, tai nešk ją - šviesk ir šildyk.
Nelengva tam, kuriam į rankas įduodama saulė.

(psl. 57)


Atmintis

Susiginčijo miškakirčiai, kuris iš jų geriausiai prisimena pačią šilčiausią vasarą. Pasirodo, vienas tą vasarą toli keliavo, kitas sunkiai sirgo, o trečiasis tais metais ranką buvo įsikirtęs. Dar pasiginčiję nupjovė seną, galingą medį, įsižiūrėjo į rieves ir pagal jų storį atrado tą vasarą. Tada išaiškėjo, kad visų atmintis po truputį meluoja: pirmasis truputį anksčiau keliavo, antrąjį liga truputį vėliau aplankė, o trečiasis tą vasarą parsivedė į namus jauną žmoną.
Plekšnojo vyrai delnais negyvą medį ir gyrė jo atmintį.

(psl. 70)

Patikėk,
dar vasara pabus,
nors jau plaukia debesų laivai,
nors jau meta gelstančius lapus
pakelėm kaštonai ir klevai.

Patikėk,
dar džiaugsmas aplankys
jo tiek metų laukusius namus
ir, nuskaidrinęs pavargusias akis,
jis ilgai, ilgai viešės pas mus.

Patikėk,
dar meilė suliepsnos
didelė, prasminga ir švari,
nors ne vidury šviesios dienos,
o pačiam pačiam pavakary.

Aš tikiu,
dar viskas priešaky.
Ir neabejoju tuo nė kiek.
Nežinau tiktai -
ar tu tiki?
Jeigu netiki, tai patikėk.

(psl. 88)

Tu tik pašauk,
pašauk mane vardu.
Visu balsu ar kuždesiu tyliu.-
Aš pas tave ateisiu be kelių
vienai akimirkai pabūt kartu.
Ir mano sielvartas,
ir nerimas užges,
išsivaduosiu nuo sunkių minčių,
pajutęs ant pavargusių pečių
geras iš meilės virpančias rankas.
Gal iš tikrųjų noriu aš per daug?
Bet argi daug - akimirką kartu?
Jeigu gali -
prašau, pašauk,
pašauk mane vardu.

(psl. 78)

Lietaus lašai

<...>
14

Pabūk su manimi; tarp sopkų melodingų,
ir dykvietėj, ir sumaišty - pabūki;
pabūk su manimi (net jeigu nepatinka),-
kad pereičiau ir vandenį, ir ugnį.

(psl. 52)

Donelaitis

1967 m. archeologinės ekspedicijos Tolminkiemyje dalyviams

... Ramu šiandien Prūsijoj. Lygumos, lygumos
kaip versmės aplinkui, žiedai lyg pusiaujo.
Vidudieniui plaukiant ir vieškeliams tylint,
suskilusios čerpės kieme poilsiauja.

Po bado ir maro, gaisrų ir kraujomaišų...
Koks žemuogių skonis! Gardžiuotis reikėtų... -
Ir žalios monetos, ir švarūs velnioniškai
lietuvninkų kaulai pažirę po liepom.

Net keista, kad nieks nesibaigia: pusiaukelė
tarp gotiško šrifto ir želiančio daigo.
...Žiūriu ir žiūriu į baltuojančią kaukolę,
ir žemė kaip atkastas metraštis aidi.

(psl. 41)

***
Asfalto upė negyva.
Kaip ledkalniai namai įklimpę.
Aš vėl sapnuoju ne tave,
o stingdantį ramybės tinką.

Kai akmeniniam aptvare
trumpam vaivorykštė nušvinta,
ji tarsi tiltas pas tave -
kas dieną geidžiamą ir šventą.

Vėl balaganų liūdesys
virš miesto gatvių padabintų...
Tešviečia ten, kur tu esi,
spalvoti nuotaikų žibintai.

(psl. 26)

***
Paseno visi tikėjimai,
perkošė saulę lietūs,
o aš norėjau tik vieno -
kad niekas manęs neliestų.

Bet sienos namų suguro
nuo to prakeikto tiksėjimo.
Tylos neliko, saugumo,
o aš norėjau tik vieno -

kad pilkos mano minutės
į tavo dienas įeitų
ir jau atskirai nebūtų
čia mano, čia tavo laiko.

(psl. 20)

***
Kai įstringa žodžių ešalonai,
o tyla jau negelia širdžių,
kai ruduo išvargęs ašaroja
ir vėlu pradėti iš pradžių...

Kai, atrodo, nieko nebesako
stotys aprasojusiuos languos...
Mūsų mintys - vieno medžio šakos
į dvi priešingas puses linguos.

Į save lyg į peroną bėgam -
tepriglaus vienatvė ar minia.
Bet ir vėl šypsaisi tu per miegą.
Ką dabar sapnuoji, gal mane?

(psl.16)

Paveldėjimas

Jei siūbuojanti klevo šaka
Kambarin šešėlį išties,-
Man atrodo - tėvo ranka
Prisiliečia prie mano peties.

Jei pro langą gelmėn sutemos
Aš pakeliu žvilgsnį nakčia,
Man atrodo - akys mamos
Nepailsdamos žiūri į čia.

Jie gyvenime tiesą rast,
Kiek mokėjo - stengėsi tiek.
Man jie liepė daugiau suprast,
Man jie liepė daugiau pasiekt.

Jeigu jų ir nebus gyvų -
Jie vis tiek man gyvent padės.
Aš žinau - palaima tėvų
Visą amžių mane lydės.

(psl. 32-33)