Išsiskyrėme neatsisveikinę

Išsiskyrėme neatsisveikinę,
Nepadavę rankos,
Neištarę šiltesnio žodžio,
Galvodami, kad vėl rytoj pasimatysime.
O nebesusitikome daugiau...
Liko tik plati upė akyse,
Liko tiltas, saulės apšviestas,
Seno miesto bokštai,
Vienas kitas paukštis rausvame danguje,
Pro šalį skubantys žmonės;
Prisiminimuose liko tavo veidas,
Kuriame dar neatsispindėjo
Nei siaubas, nei mirtis,
Nei gaisrų pašvaistės,-
Jame švietė tik draugystės saulė.

(psl. 52)

ILGESYS

Pavargus žemė - nuoga po liūtim.
Žibintų akys pro rūką blausios.
Jeigu tu būtum!
Jeigu tu būtum!
Lapkričio vėjas - ilgesio balsas.
Tai pasiilgsiu -
paukščiai išėjo -
Aidų gyvų tų, balsų skambių tų!
Aš -
tik vienatvės blankus šešėlis.
Jeigu tu būtum!
Jeigu tu būtum...

(psl. 28)

TAU

Aš dar nežinau,
ar tu man visą pasaulį atstosi,
Tik žinau -
be tavęs man pasaulis
tuščias ir šaltas.
Aš dar nežinau,
ar mano meilė galėtų
ledynus tirpdyti,
Žinau -
jos užtektų didžiausiuos speiguos
sušildyti dvi mūsų širdis.
Aš dar nežinau,
ar galėčiau dabar dėl tavęs numirti,
Tik žinau -
dėl tavęs
iškentėčiau didžiausias kančias,
Ir gyvenčiau tau
šimtą metų.

(psl. 23)

***
Be tavo žvilgsnio įdėmaus,
be tavo balso,
be mūsų pašaipių kalbų,
švelnumo nebylaus -
aš niekada nė karto nepaklausiau -
vėl mokausi gyventi be tavęs.
Žinojau, kad ateis diena
ir nusives
tave arba mane.
Gyvensime toliau
ir gal užmiršim.
Bet meldžiausi -
tebus vėliau!
Tegul - vėliau, nes aš labai bijau
to praradimo skausmo, tuštumos,
tos nevilties giliausios -
be tų akių, be gyvo tavo balso -
juk aš apmirsiu, nieko nebejausiu -
prarasti šilumos akimirkas gaivias!..
Štai ta diena.
Mane ji nusives.
Ir privalau
išmokti vėl gyventi be tavęs.

(psl. 10-11)

BEVEIK SONETAS

Tu - kvepianti rojaus gėlė.
Tu - rytmečio saulės šviesa.
Kur žvilgsnį meti, ten žolė
apsipila sodria rasa.

Kur tu praeini, ten gražiai
viaukšnoja šuneliai "am am".
Pabunda iš miego gaidžiai
ir tylą sudrumsčia ilgam.

O kai prie vartelių juokies,
naktužė nušvinta staiga.
Žmoneliai pramerkia akis
ir sako: "Tai velnio merga!"

Ir kaip tau neskirti eilių -
užmigt per tave negaliu!

(psl. 62-63)

DANTYS

Tu iš manęs dažnai juokies,
kad aš - satyrikas bedantis...
Paklausk kaimyną - pasakys,
kaip skaudžiai jam buvau įkandęs!

(psl. 66)

PAMOKOS

Mano klaidos man nekliudo.
Klyst žadu ir ateity.
Jei neklysčiau, būtų liūdna - 
iš ko mokytųs kiti?

(psl. 55)

MEILĖ

Širdim jaučiu, kaip tu alsuoji,
kaisti arba drebėt imi.
Pūgoj, audroj, kaitroj alsiojoj -
aš visada su tavimi!

Kai palinkstu prie tavo sparno,
mane užvaldo svaiguliai,
galva įkaista kaip liktarna,
kuždu: "Kaip tu širdy giliai..."

Kai namatau - ilgiuos. To maža:
nakčia užmigti negaliu.
Skriste skrendu vėl į garažą,
pačiu tiesiausiuoju keliu.

Atleisk, jei perkroviau netyčia,
bandžiau į kitą išmainyt...
Tave troboj pasistatyčiau,
brangioji mano mašinyt!

(psl. 52-53)

TALENTAS

Veržli vaizduotė ir laki.
Įsivaizduoji ir... laki.

(psl. 23)

DAUGEL GALINTIS

Turiu raumenis gerus.
Galiu rauti net kerus.
Galiu akmenis kilnot,
plytą perskelti kulnu.
Pasispjaudęs platų delną,
kastuvu nuversti kalną,
mėtyti maišus grūdų
už save ir dar už du.
Užsivertęs vos ne toną,
galiu bėgti maratoną,
bet... pavėsy aš guliu,
nes gulėt taip pat galiu.

(psl. 47)

AKISTATA

Išsenka pasakos ir lietūs.
Nusideda šventi.
Kamputy sielos susirietęs,
Savęs vėl nekenti.

Už padarytą, nedarytą,
Už muziką ausy,
Už kreivą vagą išvarytą
Pirštu padebesy;

Už tai, kas veša nepasėtas,
Už tai, kad nėr jėgų
Nesilankstyti epoletams,
Mėnuliams ant stogų;

Už savo nuoseklų naivumą,
Kad po rudens - žiema
Su sidabriniais šerkšno krūmais,
Atodrėkių tema;

Už tai, kad nebeturim vardo
Suglumusiam veide,
Kai vakar klotą šiandie ardom
Laužtuvais ar raide;

Už piktą džiaugsmą, gerą pyktį,
Patetiką dažų,
Už šventą baimę apsirikti
Gyvenimu mažu.

(psl.47-48)

Audra

Vakare radijas pranašavo, kad naktį bus smarki audra.
Žmogus sutemoj pradėjo galvoti apie pasišiaušusį, nesutaisytą tvarto stogą, pradėjusius gulti vešliai sužėlusius miežius, apie valtį, neapdairiai paliktą ant bangų ežero pakrašty.
Nemiegojo, neramiai vartėsi. Prisiminė: ne kartą pats save barė, kad neprisiruošia laiku padaryti darbus. Atminty iškilo ir skaudžios akimirkos, kada laiku nepasakė reikalingo žodžio.
Rytą atsikėlė neramus, susijaudinęs.
O audros taip ir nebuvo. Naktis buvo tyli.

(psl. 94)