Dvi elegijos Simonui Daukantui

I Pratarymas

Ne dėl savęs rašau. Ir ne mokslingiems vyrams,
bet žmogui paprastam ir motinoms prie vygių,
kurios jau nuo seno papročius mūsų godojo,
sergėjo kalbą ir būdą, taurų gerumą užlaikė -
idant vaikams ir nūnai tėvynės meilę įžiebtų,
žadintų siekį dorybės, tikrųjų daiktų pamėgimą.

Noriu aš vėlei primint antplūdį grasų kryžiokų,
kai prievartos krikštu žemaičių žemę plakė,
o ant prabočių kaulų rentė vokiškas žinyčias,
visaip išjuokdami pagonišką mūs prigimimą.
Jų raštvedžiai gi, tokie kaip Eileris Krūzė,
net vardą Lietuvos, istoriją, kilmę iškraipė.

Ir iš savų atsirado perkrikštų šiaudadūšių,
sermėgom svetimom dangsčiusių savo tuštybę,
kolei suprato, jog rūbas ne mūsų kirpimo
prie kūno nelimpa ir šilimos nebužlaiko... -
Vienok lietuvis atlaikė, nes šventą liuosybę
užvis labiausiai godojo ir nesitraukdamas gynė.
O jei nebįstengė atremt geležinės galybės,
kaip Margiris andai su savo pilėnais, narsusis,
bevelijo laužo liepsnoj pats į peleną virsti,
negu išdaviko ar vergo vardą niekingą nešioti.-

Gyvatą didžiųjų karvaidų papasakot noriu,
stiprybę vargalio žmogaus ir dosnų jo būdą,
skaistumą kalbos, dainas iš liūdnumo sudėtas.
Trokštu išplėšt iš nasrų visa ryjančio laiko
garbę prabočių, ainiams nurodant jų narsą,-
metraštį rankom silpnom aš geidžiu surašyti,
idant aname mūs istorijos garsas išliktų...

Žinau, atsiras ant galo tokių dar galvočių,
kurie puls tuoj peikt išguldymą šį neįmantrų.
Jiems atsakysiu: nelaukiu šlovės anei laurų,
vien meilė tėvynės neleido sugurti ryžimuos;
o jei kam pavyktų geriau - tebūnie pagirtas,
aš džiaugsiuos nors tuo, jog taką praskyniau.

Bet jeigu, sklaidydami mano raštus, ims rūgoti,
kam aš viengentį, girdi, vis aukštinąs be saiko,
iškeldamas jo dorybes ir grynąjį prigimimą, -
tokiems kernotojams savo aš drąsiai atkirsiu
žodžiais tų pramočių mūsų, garbiųjų varguolių,
ant kaulų kurių jau vakaro žvaigždės bespindi:
Niekas negerbs, jei pats savęs gerbt neišmokai;
o prastas yr paukštis, kurs gimtąjį savo lizdą priteršia...

(Aldona Puišytė, 63-65 psl.)

1863

Prieš saulę sniegas tirpo pamažu,
Kaip tamsūs lopai kauburiai iškilo.
Šventoriuje, viršum baltų beržų,
Kranksėjo varnos, plėšydamos tylą
Ir skirsdamos per dyklaukį ratu,
Į kartuves, pakreipę galvas, dairės,
Jau rinkos žmonės, o su jais kartu,
Sakytum mėlynos ir žalsvos gairės,
Žandarai stypčiojo pažliugusiam sniege
Ir kvadratu prie kartuvių išsirikiavo.
O nuo kalėjimo procesija ilga
Išsitiesė ir vis arčiau lingavo...

Sargybos apsuptas, žingsniavo jis lėtai
Ir žvelgė virš minios galvų į tolį.
Gal būt, jis matė debesis aukštai,
O gal miškuos drąsiuosius dalgių brolius.
Jau po velėna guli jo draugai -
Aikštėj šioj Sierakauskas baigė kelią...

Ir jam nebeilgai, nebeilgai...
Štai kartuvių numindžioti laipteliai,

Dar žingsnis, dar... Sprendimą paskaitys...
Jis nesiklauso, miniai nusilenkia.
Pakėlęs galvą ir šviesias akis,
Po kartuvėm sutikti mirtį žengia.

Gūdžioj tyloj sučirpusi liūdnai,
ant balkio straktelėjo miško zylė.
Ir Kalinauskas šyptelėjo jai,
Dėkodamas už dainą jos nebylią...

Iš aikštės žmonės skirstės pamažu,
Švytėjo saulė nuo bažnyčio bonių,
Ir varnos krankė virš baltų beržų,
Virš pamaldžių namų domininkonų.

(Vladas Mozūriūnas, 1957)

KAIP LENGVAS MUZIKOS AKORDAS

Mačiau aš svetimas bažnyčias,
Mačiau chimeras Notr Dame,
Bet aš į nieką nemainyčiau,
Ką suradau krašte gimtam:
Grakščių Onos bažnyčios bokštų,
Ritmingos linijų tėkmės.
Tik jas matydamas, aš trokštu
Surast melodiją giesmės.
Kaip lengvas muzikos akordas
Ji skamba miesto širdyje.
Koks išdidaus kūrėjo vardas
Galėtų lygintis su ja?
O statė ją meistrai iš Vilniaus,
Plytas jai degė prie Neries
Ir puošė jos frontoną kilnų,
Kaip rūbą puošia dukteries.
Ji lyg simfonija džiaugsminga
Ties lengvabūde Vilnele,
Į dangų savo bokštais sminga
Ir skamba muzika gilia.

(Vladas Mozūriūnas, 1957)

KADA MEISTRŲ AUKSINĖS RANKOS

Kada meistrų auksinės rankos
Pastatė Vilnių - nematei,
Bet jo senas gatves aplankęs
Tu tarsi metraštį skaitai.

Skaitai iš plytų samanotų,
Iš bokštų, skersgatvių siaurų.
Ir tavo širdį, tavo protą
Jis gaubia ilgesiu tauriu.

Jauti, kaip gotika maldinga
Tau kelia mingančius jausmus.
Sunkus barokas, ištaigingas
Pritrenkia linijų griausmu.

Žaismingas, lengvas renesansas
Kaip lengvabūdė mergina
Patinka tau, jei dar nesensta
Krūtinėj gimstanti daina.

Širdis kūrėjų, aukso rankos
Užbūrė akmenį, plytas.
Žili jiems amžiai nusilenkia
Ir tu - jų metraštį skaitąs.

(Vladas Mozūriūnas, 1957)

PILIS PO LIETUMI

Lietus išlyja saulę vakarinę,
nušniokščia Nemuno gilia vaga.
Pilis, dar tebesauganti tėvynę,
po žaibo kirčiais krūpteli staiga.

Tai atmintis - iš sienų, iš padangių,
iš amžinai aukštų kalvų -
gal vėlei gandas vėjy skrenda
iš vakarų gaisrų sparnu?

Gal vėlei žvanga Žemaitijoj
karų skelbėjas kalavijas,
ir aidi naktį virš miškų
balsai negrįžusių pulkų?

Pilis sukrūpčioja ir ginas
nuo žaibo smūgio sienų tvirtumu.
Jai senos žaizdos neužgyja,
rusena kaimai - pelenų...

(Alis Balbierius)

AŠ IR TU

Tu dar nevaikštai. Bet tu jau atėjai.
Iš meilės ir manęs - ant mano rankų.
Tu dar nesiglaudi. Nes tu dar nieko nebijai,
Aš tik jaučiu kvėpavimą - lyg paukščio - tankų.

Tu dar juokingai mažas. Bet tu tikrai esi,
Jeigu ant sienos trys šešėliai - artimi, žydri ir taikūs.
Jeigu sekundės - mažojo šešėlio judesy.
(Jos jau fiksuojamos. Ir nebeslinks pro šalį laikas.)

Tu dar neprabilai. O aš juk pirmutinė tavo atrama,
Kol kambarys dar supasi, kol grindys traška...
Aš tavo pirmas žodis. Aš - mama.
Pati pradžia - ir pirmas šuolio taškas.

(Ramutė Skučaitė, psl. 80)

KAI NUŽYDI PIENĖS

Žemė po kojom pašėlusiai sukas.
Koks tas pasaulis margas puikus!
Bėga per Žemę mažas berniukas,
Leisdamas baltus pienių pūkus.

Pūstels - ir skrenda pūkeliai pavėjui, -
Leidžias ant žemės, kyla aukštai.
Ak, jei mokėtų, gerajai fėjai
Jis padėkotų švelniai už tai.

Veria jam akį gėlytės ryškios:
Nuskina vieną, traukia kita.
Dar nepagautos jo peteliškės,
Neapgyvendinta jo planeta.

Pats diriguoja žiogų orkestrui,
Kepa pyragą, kuria laivus.
Dar tik iš smėlio jo pilys ir miestai,
Be debesėlio dangus blaivus.

Kuo gi galėčiau aš jį pradžiugint?
Rūpestis vienas mano širdy:
Kad nenupūstų mažo berniuko,
Kad nenupūstų Žemės it pūko
Vėjai juodi...

Žemė po kojom pašėlusiai sukas.
Koks tas pasaulis margas puikus!
Bėga per Žemę mažas berniukas,
Leisdamas baltus pienių pūkus.

(Vytautas Rudokas, psl. 66)

KAIP ŽAIDŽIA VAIKAI

Kaip žaidžia vaikai? Kaip suaugę...
Tiktai paprastai ir gražiai.
Kadaise, kai nieks mūs nematė,
Mes žaidėm abu panašiai.

Kaip liūdi vaikai? Kaip suaugę...
Tiktai visada atvirai.
Jie ir nežinodami tiki,
Kad baigiasi viskas gerai.

Kaip myli vaikai? Kaip suaugę...
Kaip mudu, kaip mudu kadais.
Todėl juos ir glaudžia, ir šaukia
Gražiausiais pasauly vardais.

(Alfonsas Maldonis, psl. 55)

KOL MIEGA VAIKAI

Sakau:
Kol dar miega vaikai,
mums eikia skubėti augti
ir iš dienų - kaip žaislų -
statyti pasakų rūmus,
apsodinti juos medžiais
su gerais pažinimo vaisiais
ir iškelti gandralizdį
kaip kosminį laivą ant stogo.

Kol dar miega vaikai,
mes privalom skubėti
prijaukinti paukščius -
vaikų svajones, jų sielas,
atkelti visus vartus,
atrakinti visas duris
ir užmušti gyvatę,
kol vaikai jos nematė.
Kol miega.

(Justinas Marcinkevičius, psl. 47)

DUKROS

Dvi mano mielos, šviesios galvelės!
Dvi mano saulės - dvi mano dienos.
Keturios akys ir dvi noselės.
Dvi mano naktys - o aš tik vienas.

Dvi mano rankos - judviems priglausti.
Dvi mano ausys - jūsų klausyti.
Dvi mano lūpos - barti ir bausti.
Dvi mano kojos - paskui lakstyti.

Dvi mano godos, kurias godoju.
Dvi mano ugnys - šviesti ir šildyt.
Ir - kaip stebuklas: ant mažų kojų
dvi mano mažos, lakstančios širdys.

(Justinas Marcinkevičius, 49 psl.)