Išsiskyrėme neatsisveikinę

Išsiskyrėme neatsisveikinę,
Nepadavę rankos,
Neištarę šiltesnio žodžio,
Galvodami, kad vėl rytoj pasimatysime.
O nebesusitikome daugiau...
Liko tik plati upė akyse,
Liko tiltas, saulės apšviestas,
Seno miesto bokštai,
Vienas kitas paukštis rausvame danguje,
Pro šalį skubantys žmonės;
Prisiminimuose liko tavo veidas,
Kuriame dar neatsispindėjo
Nei siaubas, nei mirtis,
Nei gaisrų pašvaistės,-
Jame švietė tik draugystės saulė.

(psl. 52)