NEPAŽĮSTAMAJAI

Aš esu visai tau nepažįstamas,
Netgi mano vardo nežinai...
Aš, tavęs užkalbinti nedrįsdamas,
Praeinu gatvelėmis dažnai.

Bėgi tu su draugėmis klegėdama
Ir džiaugiesi vakaro miestu,
Mano žvilgsnio net nepastebėdama,
Jog tavęs užkalbint nedrįstu.

Gena vėjai per žydrynę debesis,
Jūra šaukia, tuoj išplauks laivai...
Ko dairais į vėtrunges nustebusi?
Man krante vienintele buvai...

Man buvai daina tu suskambėjusi
Ir sužvilgus saulės spinduliais.
Lik sveika, manęs nepalydėjusi,
Vandenyno mėlynais keliais!

(82-83 psl.)