Petras Naraškevičius. Žalias vėjas, 1984, Vilnius

Jeigu turi saulę

Vaikai žaidė prie upės ir pasidalino viską aplinkui. Vienam teko lanka su potvynių pasėtomis žolėmis, kitam - įkaitęs, sakais kvepiantis pušynas, trečiam - melsva upė su pakrantėje stovinčiu garniu, o paskutiniajam - karšta vasaros saulė.
Visi džiaugėsi savo dalimi, kiekvienas gyrė jam kliuvusias spalvas ir kvapus. Tik mėlynmarškinis, kuriam teko saulė, prašėsi draugų įsileisti į pievą, upę ir pušyną, nes vienam su saule nebuvo ką veikti.
- Jeigu neįsileisite, aš numesiu saulę, ir jūs visi sušalsite, - nedrąsiai pagrasino.
- Tada ir pats žūsi - juokėsi draugai. -  Gavai saulę, tai nešk ją - šviesk ir šildyk.
Nelengva tam, kuriam į rankas įduodama saulė.

(psl. 57)


Atmintis

Susiginčijo miškakirčiai, kuris iš jų geriausiai prisimena pačią šilčiausią vasarą. Pasirodo, vienas tą vasarą toli keliavo, kitas sunkiai sirgo, o trečiasis tais metais ranką buvo įsikirtęs. Dar pasiginčiję nupjovė seną, galingą medį, įsižiūrėjo į rieves ir pagal jų storį atrado tą vasarą. Tada išaiškėjo, kad visų atmintis po truputį meluoja: pirmasis truputį anksčiau keliavo, antrąjį liga truputį vėliau aplankė, o trečiasis tą vasarą parsivedė į namus jauną žmoną.
Plekšnojo vyrai delnais negyvą medį ir gyrė jo atmintį.

(psl. 70)