turiu tik rudenį ir viskas-

tylėjimo menas...

mano sušalęs pasauli, koks baltas tavo buvimas,
koks kaustantis ledas į upės tekėjimą slenka,
tik sniegenų kraujas krūtinėmis varva it lavos
ugnikalnių pančiuose mūsų tikėjimo metą...

Visąnakt neužmerkiu akių, laukiu laiko kada prasidės ritualas.
Tavo veidas aptrauktas tamsos plėvele, nežinau ar sunku ten kvėpuoti.
Vos prašvinta ir spindulio ašmenį griebiu, bet pirštai nevikrūs, sušalę -
kraujo lašas suspindi ir stingsta lėtai almandinais drumzlėtais, briaunuotais.
O juose - amžinieji inkliuzai įkalintų žodžių, kuriais tu tylėjai.
Ta tyla – pamirštoji kalba per trapi mano lūpų malūnams ir girnoms,
gal todėl nežinau tavo vardo, todėl po tavaisiais vokais – skarabėjai,
ropinėja jie mano oda ir klajoja kažkur po širdies medžių kirnas.
Ši liepsna išvalys, vers mintis lydimais – sklando ugnys virš dvylikos žvakių.
O druska? O druska išsipiešiu ribas – mes paliesti viens kito negalim –
netikrumas lytėjimo, kiek per skaudus it liga, nors žiniuoniai ir sako,
kad išgyjama ir nuo mirties, ir nuo karo. Išaugusiais rankoj kristalais,
tykiai braižau ore magiškuosius vardus, jie sudrebina mirusių miestą.
Ištartieji pavirsta žvaigždėm, šviesuliais – susijungia į vieną, į kardą.
Juo įpjaunu plėvelę tamsos ir tiesi savo ranką, norėdamas liesti,
kvėpt deguonį, įkvėpti šviesos ir manęs, tavo angelo sargo, bevardi.

diena ir migla ir nežinomi toliai

lipovas nemunėlis. sakė vienas mano dvasininkas. jis gi buvo irgi piemuo, kaip ir aš.

norėčiau būti. ir norėčiau likti.

virpesėliai

parašysiu - tris laiškus , tris apraudojimus -
o kas gi juos skaitys?

pagirios, girios ir kitokie tamsumai