atradimai ir praradimai

kai užriši  žiūrėjimus pietryčių vėjams,
kai iš pievų padvelks plukių naktys-
išraižysi tuomet ant kamieno
beržo skaudulius tekančius rievėm

išlašėsi po balzganą lašą,sulomis
sudrėkinsi o ievos, gal žydės
it pamišusios dienos,ir skaudės
gal iš ilgesio mažo šalpusniai...

augame. tyliai užaugame. kas kur.
nuo pavasario iki balčiausios žiemos.
nuo ryto iki vidunakčio. augame.

taip sunkiai girgžda po kojomis sausio sniegas.
dvi sniegenos alyvoje staiposi. sėklas aižena.
vis einame augdami į baltą tylą.
susilieja plaučiai su pilko dangaus vienuma.
alsuojame augdami kol nustojame kvėpuoti..

iš girdėto dangaus ir liūdėto likimo
balto paukščio, dangaus negirdėtos giesmės,
paprašysiu Dievuko suklupusio tyruos
paklaidinti pūgoj kuomet žiemryčiai spaus...

atleisti ir gyventi

tiek daug naktų iš vakarų prisnigo
ir juodos daubos pilnos balto liūno
kodėl taip vieniša ir nykiai tuščia
girdėti vėją bildantį į kiemo pušį...

prisiliesti delnais prie vitrinų,
prie rudens išvelėtų paklodžių-
tavo sankryžos purvo nebijo
tavo lūpose raustančios uogos

nakties takais nekalbūs paukščiai slenka
o priešpilnis užlieja šlapią pievą
ir stūksau kaip akmuo kertėj be Dievo
gal armatūros strypą kas sukals į sielą

armatūra sukalta į sielą

kai girdžiu lauko paukštį, kai lyja
nesibeldžiu į tavo namus
girgžda medžių šešėliai ir rymo
kaimo svirtys ir tylos laukuos

kai einu basomis per arimą
akmenėlį suspaudęs nešuos
tai žinau, kad nusitempiau mylią
ant sustirusios amžiaus kupros.