akmenuotas Min BEVARDIS EILIUS

Visąnakt neužmerkiu akių, laukiu laiko kada prasidės ritualas.
Tavo veidas aptrauktas tamsos plėvele, nežinau ar sunku ten kvėpuoti.
Vos prašvinta ir spindulio ašmenį griebiu, bet pirštai nevikrūs, sušalę -
kraujo lašas suspindi ir stingsta lėtai almandinais drumzlėtais, briaunuotais.
O juose - amžinieji inkliuzai įkalintų žodžių, kuriais tu tylėjai.
Ta tyla – pamirštoji kalba per trapi mano lūpų malūnams ir girnoms,
gal todėl nežinau tavo vardo, todėl po tavaisiais vokais – skarabėjai,
ropinėja jie mano oda ir klajoja kažkur po širdies medžių kirnas.
Ši liepsna išvalys, vers mintis lydimais – sklando ugnys virš dvylikos žvakių.
O druska? O druska išsipiešiu ribas – mes paliesti viens kito negalim –
netikrumas lytėjimo, kiek per skaudus it liga, nors žiniuoniai ir sako,
kad išgyjama ir nuo mirties, ir nuo karo. Išaugusiais rankoj kristalais,
tykiai braižau ore magiškuosius vardus, jie sudrebina mirusių miestą.
Ištartieji pavirsta žvaigždėm, šviesuliais – susijungia į vieną, į kardą.
Juo įpjaunu plėvelę tamsos ir tiesi savo ranką, norėdamas liesti,
kvėpt deguonį, įkvėpti šviesos ir manęs, tavo angelo sargo, bevardi.