Nuotaika kaip ir dangus,

kuris nušvinta ir vėl tamsu.

Čia plaukia šviesios mintys,

kurias staiga nutraukia

riaumojimas žiaurus.

Nuotaika kaip ir dangus.

Kartais saulė šviečia,

kartais apsiniaukia.

Kartais niekas tavęs ne laukia.

Kartais būna taip, kad nori visko arba nenori nieko. Blaškaisi tarp nežinomų sielų ir nežinai kada jos tau bandys įkasti, o kada padovanos šypsenėlę.

Niekada nemokėjau pykti. O ir gyvenimas manęs neišmokė. Neišmokė manęs nei meluoti, nei kažko vaidinti. Gal ir gerai. Bent jau žinau, kad aš esu aš. Patinka tas kas patinka.

Kartais taip būna, kad kiti nemoka perskaityt to ką parašau. Tada nusišypsau ir pagaunu azartą tolimesniems žygiams.

Būna taip, kad išrėki visą savo sielą, liūdesį, skausmą, džiaugsmą ir  lieki nepastebėta.

Arba atvirkščiai visi pamato tai ko nereiktų matyti.

Kukū. Kukū. Užkukavo gegutė.

Ryškiai šviečia gegužės saulutė.

Neškim viltį, svajonę ir meilę.

Tegul pildosi norai savaime.

Visai netyčia užklydau ten kur nereikėjo.

Visai netyčia parašiau kažką.

Kažkas lyg žaidė,

lyg slapta kalbėjosi.

Nė man svarbu, nė ką.

Tai buvo mažas sielų cirkas.

Jos barėsi ir vis kažką spėliojo.

Aš sau linksmai nusikvatojau.

Juk vakaras ir taip gana gražus.

Kas kart kitur užsukus

pakviesiu jas dar į svečius.

Paliksiu mažą pėdsaką,

kad rastų jog buvau.

Ar gi joms šalta dar?

Ar vietos žemėj per mažai?

Ak nesibarkit, sielos.

Juk cirkų kupini namai.

...

O aš juk paprasta būtybė.

Nesivaikau nei sosto, nei šlovės.

Tiktai kaskart mintims atėjus

norėsiu eilėmis kalbėt.

Nuskrido balandis.
Pamojavo sparnu.

Sugrįšiu po metų. 

Vėl būsim kartu. 


SU PASKUTINE BALANDŽIO DIENA.

Nukrito, nukrito,

žemyn nusirito.

Du skaidrūs lašai

tarsi ašaros krito.


...

Pravirko dangus.

Lietutis švelnus

nuplaus ir nupraus

tuos ryto purvus.

Ieškok manęs kai saulė bunda
ir tyliai beldžiasi aistros pagunda.
Ne šauksiu aš ir neprašysiu,
kad rytą nuodėmės paišytų.

Ne šauksiu aš kai kūnas degs
pavasario žarijom spirgintas,
kai siela verks iš ilgesio
per visą naktį subrandinto.

Ieškok manęs kai saulė bunda,
kai kyla „varpa“ ir sapnas gundo.
Ieškok manęs kai saulė bunda,
kad išsipildytų aistros pagunda.


Tikriausiai arbata atšalo,
kad niekas nekviečia prie stalo.
Ne šauksiu. Ne. Ne verksiu.
Geriau pabudusi iš sapno
žvaliai iš ryto atsimerksiu.

Ieškok manęs kai saulė bunda.
Tada geriau suveiks pagunda. 

Žinau, žinau, tau ne patinka,
kad savo nuomonę turiu.
Kad gyvenu mažom svajonėm
tarp sienų keturių.

Žinau, žinau, kad tu norėtum,
pakeisti visiškai manę,
kad neturėčiau aš svajonių.
Bet juk nesu aš dauguma...

Tekšt komentaras į svaiginantį pavasario lauką. Pasikerėplina lyg koks kurmarausis pievoj, kad kitas eidamas užsikabintų koją. Kad tik nenusilaužtų nabagai besivaikydami pavasario metamus kąsnius.

O juk galima ir protingiau pasielgt.

Saulė raitosi iš ryto,
kopdama žydrynės toliais.
Kažkas linki gero ryto
ir savaitgalio malonės.

Šypsosi melsva žibutė,
kad kutena ją saulutė.
Juokiasi sraunus upelis,
kad gilėja jo griovelis.

Sapną nupūtė jau rytas.
Buvo jis dar nematytas.
Prausėsi ten Angelai
aptaškydami jausmais.