Apkabina šeštadienis tyliai,
tas mintis, kurios kalba ne byliai.
Mirksi, mirksi pavargusios akys.
Ne naktis. Nesimerkia dar jos.

Rankos liečia jausmingai,
klaviatūrą, grojančiais pirštais.
Dar ne vieną atėjusią mintį
jos akimirksniu vėl užrašys.

Kai sapnai pabėga
ir akys ieško Angelų,
mintys tyliai lipa viršum
nakties padangių neramių.

Neklausinėk kodėl aš ne miegu.
Pavasaris. Tuo viskas pasakyta.
Aš vėliai lauksiu naujo ryto.
    ...

  Nėra didesnės kančios gultis 09.30 ir po to nuo 01.00 stačiomis akimis laukti ryto. Kaip dažnai taip būna kai nesimiega. Tokį jau žmogų turiu šalimais. Jeigu jis į lova tai ir visi turi lipt į lovas. Jokio vakarojimo su kompiuteriu negali būti.  Jei būčiau viena tomis naktimis tai pakilčiau ir imčiausi veiklos. Bet vis gi šalimais yra miegantis žmogus dėl kurio bijai net verstis ant kito šono, kad tik neišbudintum. Patyliukais užsitrauki antklodę ant galvos ir imi į rankas mobilų telefoną. Na gal neišgirs kai pirštai liečia klaviatūrą. Taip. Taip. Pirmas žingsnis į Facebook. Gal ten kas nors kaip ir aš netyčia blaškosi...

Atsisakiau svajonės dėl tavęs.
O tu ir vėl purvais drabstaisi.
Kaskart kai nuotaika gera
tu būtinai užtemdai dangų.
Sakyk kodėl? Ką blogą padariau?
Juk šitiek daug atsisakiau.
Tu vėl tyli arba keiksnoji.
Na ir tylėk tarp savo geležų...

(Et kartais geležys vertingesnės už svajonę. Nebūna namų be dūmų. Paaukoji savo, kad įgyvendintum kito. Tokia jau mano dalia. Dažnai, oi dažnai tenka jų atsisakyti. Ir žinau, kad niekada nebūsiu įvertinta. Skorpionas gimęs Gyvatės metais visada skaudžiai gelia tam atbulam svajotojui Vėžiukui - Jautukui. )

Nekeisk manęs. Aš nesikeisiu.
Neužsidėsiu kaukės aš jokios.
Nemoku juoktis aš iš nieko.
Tik iš savęs pati juokiuos.

Ir štai mėnulis pradeda šypsotis.
Aistros pritvinkusioj naktį.
Ir tyko lyg be sotis, akimirkos
kai būsime visai nuogi.

Visi mes tarsi paukščiai,
išskleidę svajonių sparnus,
pakylam romantikos aukšty
pavasarių naujų ieškot.

Surandam. Prarandam.
Gyvenimas laužo sparnus.
Nukritę ir vėliai pakylam
ieškoti širdies šilumos.

Aš išeinu. Tu ateini.
Aš ateinu. Tu išeini.
Ir taip kasdien
lyg žaistume slėpynėm.

Oi kaip sunku kai šalia gulintis vyras bando meilintis, o pačios mintys skraido bala žin kur. Juk nepasakysi, kad nebenoriu. Ai sakau matyt pasenau...

Linksmų šv. Velykų,
saulėto ryto,
tvirtų margučių
ir meilėje skęstančių namučių.

...

Tegul viltys būna tvirtesnės už margučius,
svajonės gražesnės už pavasarį,
o gyvenimas spalvingesnis už dažus.

...

    Ir ką aš čia veikiu? Vos pakėliau galvą nuo pagalvės. Snargliuotas Velykų rytas. Išsinarpščiu visą brudą iš nosies ir bandau keltis. Juk vis tik šventės. Regis ta sloga manę įsimylėjo. Taip buvo visą vasario mėnesį. Ir vėl. Na nenori ji manęs palikti, kad ir kokius ginklus benaudočiau...

Tik ne sakyk, kad miręs,
Kad jau tylėsi amžinai.
Tava gyvybė skverbsis
Paveikslų spalvose.

Gyvens pavasaris ir vasara.
Ruduo ir ta balta žiema.
Portretų akys tau šypsosis.
Piešti žiedai nevysta niekada. 

http://www.youtube.com/watch?v=71l0mPvzCtw&list=PLsRtyl7mzy6 tN65GLd2yYVjgLzmXceio1

Saulė pabėrė saują spindulių
ant takelių, ant kelių.
Jaisiais vaikšto baltos mintys,
tarsi meilės labirintais.

O Pavasaris iš tavęs tik kvatojęs,
kad eini atsilapojęs.
Kad švaistai visiems jausmus
iš širdelės atviros.