...bet tada tenka tai padaryti. Prisiminti visus pokalbius. Viską, kas įvyko per tuos metus. Pažvelgti į viską naujomis akimis. Dabar jau viską, arba beveik viską žinant. Tarsi iš viršaus peržvelgti taką, kuriuo ėjai.
Tas takas ilgas ir vingiuotas, nors iki tikslo - tik keli žingsniai. Dabar matau, kiek anksčiau per nežinojimą ir baimę nematydavau. Jei tada būčiau žinojęs... būtų lengviau pergyventi viską, ką teko patirti vardan to, dėl ko kovoju.
Tada, viską dar kartą peržvelgus ir prisiminus, apima nostalgija. Pradedu ilgėtis tų žodžių, kuriuos girdėdavau kasdien, bet nemokėjau įvertinti. Dabar suprantu, kad tik vienas vienintelis žmogus mane išvis ir suprato, nors sakė, kad nesupranta. Kaip visada. Žmonės matyt nesikeičia. Vertina tik tada, kai praranda. Sakiau tą sau jau tada.
Nepadėjo.
Nostalgija nėra malonus jausmas. Tai ne skausmas, bet lyg tylus praradimas. Kai kažkas neapčiuopiamo palieka tave.
Galbūt, vieną dieną, kai viskas susitvarkys, nostalgija ir paliks mane. Kada nors, viskas bus gerai, viskas sugrįš.
Nesugrįš tik nežinomybė. Gal ir gerai. Nors ir jos pasiilgsiu.
Tuo tarpu sekmadienį eisiu žiūrėti savo uošvienės parašytos pjesės pastatymo, o ta pjesė man begalo patinka, kiek aš ją prisimenu. Žiūrėsiu, kuo uošvienė šįkart papildė pasaulį. Tačiau kad ir kas tai bebūtų, aš žinau, kad joks jos kūrinys neprilygs tam, kurį ji išleido į pasaulį prieš beveik 15 metų...

Vyksta... Jaučiu, kad vyksta kažkas labai negero... Bandau sau priminti, kiek daug įvyko, bandau prisiminti visus pokalbius su man brangiausiu žmogumi, prisiminti, visus įvykius ir faktus, kurie turėtų nuteikti optimistiškai, tačiau bijau, kad kažkas nesustabdomai bėga nuo manęs, kažkas, ko aš nematau ir negaliu pašaukti vardu.
Ką aš darysiu tada? Ramindamasis bandau sakyti sau, kad visada yra virvė, ir kad niekada nereikės išduoti savo meilės, net jei ir neįmanoma bus būti su mylimu žmogumi. Tada dar kartą paklausiu savęs: kas gi ta mirtis?
Mirtis, tai kai jau nebegalėsi groti gitara.
Keistas jausmas.
Keistas gyvenimas. Jis niekada netaps išgyvenimu.

Ir vėl. Ir vėl bus tas pats. Jaučiu, kad vėl viskas bus kaip visada. Niekas nepajudės iš vietos, niekas nepasikeis.
Trečiadienį. Keista. Visi blogiausi dalykai pastaruosius kelis mėnesius įvyksta trečiadieniais.
Norisi ką nors daryti, užuot laukus nežinia ko. Bijau, kad tai jau nebe laukimas, o delsimas. Tačiau žinau, kad jei kažką darysiu, bus tik blogiau. Nors iš tikro nebežinau visai. Visi variantai vienas per kitą blogesni.
Aš taip nemėgstu lošti loterijoje. Kai tu nieko negali pakeisti ir esi priverstas tikėtis, kad būsi tas vienintelis iš milijono.
Ką daryti?

Kad išgelbėtų kito žmogaus gyvybę žmogus gali paaukoti net savają, tačiau pamilti to žmogaus nesugeba.
Nekenčiu žmonių, tam tarpe ir savęs.

Kad nenustosi mylėti Savo Žmogaus gali būti tikras tik tada, kai tas žmogus ne atitinka tavo idealą, o jį formuoja.

Grįžau. Turiu ką pasakyti. Bet jūs gi manęs neklausiate. O neklaustas aš nešneku... [šnibžda drąsinančius žodžius sau į kairę ausį]

Ir štai. Po didžiulės pertraukos. Vėl laiškas. Dar prisimenu senuosius. Tiek daug pasikeitė. Buvo pridaryta tiek nesąmonių, tiek klaidų. Bet vienas dalykas niekada nebuvo klaida. Meilė. Meilė niekada nebūna klaida. Ir mes niekada nesuklystam, rinkdamiesi, ką mylėti, nors daugelis mano kitaip. Kaip galima daryti klaidą, klausant širdies, o ne proto, kuris dažnai apsigauna?
Klaidos būna kitokios. Klaidas darome, kai būdami neužtikrinti, kai po daugelio abejonių iš nežinios padarome tai, kas TURĖTŲ būti geriausias sprendimas. Deja.
Nežinau nuo ko pradėti. Taip norėčiau tiek daug ko paklausti. Tiek norėčiau žinoti. Už tiek daug norėčiau atsiprašyti.
Kartais atrodo, kad viskas subyrėjo. Viskas. Jog aš iš tikro apsigavau. Jog šimtai faktų, kurių kiekvienas jau pavieniai įrodo tai, apie ką drįstu tik pasvajoti, yra tik atsitiktinumai, tik sutapimai. Tos mintys nepalieka manęs. Griaužia. Kanda. Šaldo.
Labiau už jas kanda sąžinė. Jūs verkėte. Nežinau, dėl ko, tačiau po to, kai šitaip pasižiūrėjote į mane, supratau, kad kaltas aš ir tik aš. Jūs tokia nepastovi. Aš taip norėčiau jūsų atsiprašyti. Už tai, kad įvykdžiau tai, ko jūs prašėte. Prisipažinau. Pasakiau viską. Jūs gi sakėte. "Tu paprasčiausiai bijai". "Jei visi mąstytų kaip tu, joks vyras šioje žemėje nepasipirštų moteriai." Jūs pamažu duodavote man vis mažiau progų pasakyti tiesą. Tarsi reikalautumėte, kad aš įvertinčiau tas vienetines progas, ir vieną tokią išnaudočiau. Kodėl jūs dabar sakote, kad aš neteisingai jus supratau? Man sakė, kad jūs verkėte, kad jūs drebėjote po to. Mano skausmas niekis prieš tą, kurį nenorėdamas jum suteikiau. Aš tik norėjau suteikti jum laimę. Pabaigti šitą košmarą. Maniau, kad jūs laukiate. Tikėjausi. O gal visas drebėdamas, išbalęs, aš jum pasirodžiau kaip nesveikas. Jum reikėtų ištarti prisipažinimo žodžius - jūs nebijotumėte? Gal todėl išsigandote manęs. Aš atsiprašau. Aš tikrai labai gailiuosi. Nekenčiu savęs už tai, kad tai pasakiau. Kad TAIP pasakiau, o ne kitaip. Net jei jūs ir nepalikote man kitos išeities, leisdama susitikti tik po 4 mėnesių nuo praeito susitikomo, net jei jūs ir provokavote mane prisipažinti.

Norėčiau pabūti deimantu ant tavo skruosto,
Kurį su širdgėla nubrauks ranka tava

Matau, kaip jūs verkiate. Ir negaliu neverkti pats. Žinau, kad jūs mokate valdytis. Žinau, kad į paviršių išlenda tik pačios skaudžiausios jūsų emocijos. Ir suprantu, kaip jum turėtų būti sunku, jei jau nebegalite suvaldyti gerklę smaugiančių ašarų.

Vis klausiu, ko verki gi tu,
O aš? Aš tik su tavim kartu."

Taip norėčiau žinoti, kas dedasi jūsų širdyje. Taip trokštu paklausti, kad nors minutei galėčiau nusiraminti, kad galėčiau jum pasakyti, jog viskas gerai, kad aš čia, ir padarysiu betką vardan jūsų, ir pats kaip nors dar galėčiau kapanotis gyvenime iki tol, kol jūs pasakysite TAIP. Arba mirti, jei jums aš nerūpiu... Nebijočiau mirti... Gyvenimas be jūsų man nebemielas, o jei nereikia manęs jum, nereikia niekam. Bet kodėl, na kodėl jūs neleidžiate man numirti? Kodėl jūs vis suteikiate man tuščių vilčių, kodėl žiūrite į mane su ilgesiu, kodėl jūs verkiate? Žinote, aš iki šiol maniau, kad vyrai neverkia nes yra stiprūs, o moterys neverkia, nes yra beširdės. Ir mudu įrodėm, kad neverkia tik nežmogus. Žmogus nėra nei stiprus, nei beširdis. Žmogus verkia, nes myli. Bet aš bijau. Bijau, kad jūs verkiate, nes nenorite pasakyti man NE, ir užsikrauti ant savo sąžinės mano mirties naštos. Na tai kodėl, kodėl jūs laukiate, kodėl deginate mane (o gal ir save?) šitame pragare? Jum tik tereikia pasakyti. Ištarti vieną žodį. Aš jūsų NIEKADA nepalikčiau. Ir tegu eina velniop visi, kurie mano, kad jaunas žmogus nemoka mylėti. Žinot, kas tai yra? Sena jaunų žmonių meilė.
Aš nebežinau, ko jūs norite. Jūs man liepėte prisipažinti, aš tą padariau, ir dabar jūs sakote, jog aš ne taip jus supratau. Kaip man dabar jus suprasti? Kaip man suprasti jūsų skausmingą žvilgsnį, kaip suprasti jūsų ašaras? Ar jūs norite, kad aš vėl prieičiau, ir vėl prabilčiau? Bet aš neatleisiu sau, jei vėl taip jus išgąsdinsiu, kad jūs vėl taip drebėsit. Keikčiau save visą gyvenimą, o manau, kad užmuščiau save vien už tokį nuskaltimą prieš jus. O jei jūs neišsigąstute, tai imtumėte mane vedžioti už nosies, didžiuotis tuo, kad kažkas dėl jūsų kenčia, palaikytumėte mane silpnu, kad nesugebėjau kentėti ir laukti... O gal jūs manote, jog silpnybė - tai nesugebėjimas kentėti, ir kad aš turėčiau laukti, siaubingom kančiom pasmerkti jus, ir apsimesdamas beširdžiu, laukti, kol jūs nebegalėsite kentėti, ir pati prieisite prie manęs? Bet aš bijau... Bijau, kad jūs niekada neprieisite.

Kai nebegaliu kentėti, galvodamas apie jus, kartais klausausi Nightwish "Ever dream". Tą dainą aš ir jums daviau. Nežinau, klausėte jos, ar ne, bet paklausykite. Ta daina kitokia... Kaip jūs...

Aš žiūriu į jus, ir taip bijau jūsų. Atrodote tokia švelni, nekalta, ir tik aš vienas žinau, kokia jūs pavojinga, kaip jūs galite užmušti mane dviem raidėm. Vienu žodžiu. NE. Taip nekenčiu šito žodžio. Ir nors ir kaip maldauju pasigailėjimo, jūs liekate kurčia mano maldoms, ir šį žodį ištaria tos vienatinės, nuostabios mylimos lūpos. Prašau! Tarkit šį žodį bet kas, tik ne jūs. Aš nebegaliu. Žinau, kad nesu vertas jūsų. Nesu vertas kitokio atsakymo. Tiek blogo jum padariau. Tiek priverčiau kentėti. Aš nusipelniau tik mirties. Ir vistiek nuleidęs galvą, drįstu maldauti jūsų pasigailėjimo. Žmoguje vietos meilei ir išdidumui per mažai. Kažkas turi išeiti. Aš išvariau išdidumą iš savęs, kad galėčiau mylėti jus visa širdimi, nes norint ką nors mylėti, visų pirma reikia nugalėti savimeilę. Tad maldauju jūsų dar kartą. Nepasididžiuokite, kad kažkas jus myli. Meskite tą išdidumą. Nes negi jūs jį pamiršite tik tada, kai manęs jau gyvo nebebus?

Tiek daug nutiko tarp mūsų. Tiek daug. Atleisčiau jum bet ką. Bet kokius jūsų trūkumus, jūsų nepastovumą, atleisčiau jūsų žiaurumą, atleisčiau visą skausmą, kurį suteikėt man, atleisčiau laukimą. Tikrai BET KĄ. Tik ar jūs atleisit man?

Na kodėl, kodėl jūs verkiate?

Nebijokite... tššššš... [apkabina] aš jumis tikiu, jum tikrai pavyks... [tyliai tyliai šnibžda į ausį] Jūs tik nebijokite...

Kaip jūs jaučiatės prieš Paskutiniąją Akimirką? Jūs ruošiatės. Bijote. Planuojate. Skubate. Nervuojatės. Pykstat ant kiekvienos prieš jus iškilusios kliūties, aprėkiat niekuo dėtus, sutrikusius artimuosius, nebegirdite, kas jum sakote, nejaučiate nei skausmo, nei šalčio. Jum darosi sunku kvėpuoti, dingsta apetitas, jūs nervingai, su pasišlykštėjimu žiūrite į save veidrodyje, prašote vienatvės, netenkat savo pastovumo. Viskas aplinkui liejasi, o jūs stengiatės nuryti tą gumulą gerklėje, trukdantį kvėpuoti, ir apraminti šonkaulius daužančią širdį. Kartojate sau padrąsinančius žodžius, bandote juokauti su draugais, užsimiršti, kad Paskutinioji Akimirką artėja. Paskui vėl ją prisimenate, ir trumpam nuo siaubo aptemsta protas, pradeda raibuliuoti akyse, pakerta kojas, ir kol atgaunate sąmonę, tenka kęsti sauso, šiurkštaus siaubo priepuolius.
Paskutiniąjai akimirkai pasiekus minučių slenkstį, jūs persimainote. Jum tenka kovoti ne tik su savo baime. Jum tenka neišsiduoti. Neleisti emocijoms išlįsti į paviršių.
Paskutinė Akimirka nėra mirtis ar kažkas panašaus. Tai tik laukimo pabaiga, ir maksimalus išbandymas, už kurį jūsų laukia didžiausias atlygis.
Paskutinė Akimirka jau beveik atėjo. Bijote? Aš irgi bijau.