...bet tada tenka tai padaryti. Prisiminti visus pokalbius. Viską, kas įvyko per tuos metus. Pažvelgti į viską naujomis akimis. Dabar jau viską, arba beveik viską žinant. Tarsi iš viršaus peržvelgti taką, kuriuo ėjai.
Tas takas ilgas ir vingiuotas, nors iki tikslo - tik keli žingsniai. Dabar matau, kiek anksčiau per nežinojimą ir baimę nematydavau. Jei tada būčiau žinojęs... būtų lengviau pergyventi viską, ką teko patirti vardan to, dėl ko kovoju.
Tada, viską dar kartą peržvelgus ir prisiminus, apima nostalgija. Pradedu ilgėtis tų žodžių, kuriuos girdėdavau kasdien, bet nemokėjau įvertinti. Dabar suprantu, kad tik vienas vienintelis žmogus mane išvis ir suprato, nors sakė, kad nesupranta. Kaip visada. Žmonės matyt nesikeičia. Vertina tik tada, kai praranda. Sakiau tą sau jau tada.
Nepadėjo.
Nostalgija nėra malonus jausmas. Tai ne skausmas, bet lyg tylus praradimas. Kai kažkas neapčiuopiamo palieka tave.
Galbūt, vieną dieną, kai viskas susitvarkys, nostalgija ir paliks mane. Kada nors, viskas bus gerai, viskas sugrįš.
Nesugrįš tik nežinomybė. Gal ir gerai. Nors ir jos pasiilgsiu.
Tuo tarpu sekmadienį eisiu žiūrėti savo uošvienės parašytos pjesės pastatymo, o ta pjesė man begalo patinka, kiek aš ją prisimenu. Žiūrėsiu, kuo uošvienė šįkart papildė pasaulį. Tačiau kad ir kas tai bebūtų, aš žinau, kad joks jos kūrinys neprilygs tam, kurį ji išleido į pasaulį prieš beveik 15 metų...