Apgailėtina. Daugiau NIEKADA gyvenime nedainuosiu.

...Ir tada, galų gale, padarai neįmanoma, vardan to, ko niekada neturėsi.
Keistas jausmas!
Imi, ir padarai iš ties kažką neįmanomo. Iškeli sau uždavinį, apie kurį geriau net neprasitarti niekam, nes pagalvos, kad esi žmogus nesveikas. Ir truputį nesuvokdamas ribos tarp įmanomo ir neįmanomo, imiesi darbo su pilnu pasitikėjimu savimi.
Ir pavyksta. Kažkodėl. Turbūt iš kvailumo. Kartais, kai žmogus esi ant gyvybės ir mirties ribos, padarai neįmanomą. Tam, kad išgyventum.
Man pačiam truputį keista. Darau tai, kas yra arti nerealumo ribos, vardan to, ko vistiek niekada neturėsiu, vardan to, kas niekada neateis.
Bet ar aš turiu pasirinkimą?

Kartais man iš tikro taip atrodo. Kad visi šiame pasaulyje turi ar yra ragavę laimingos meilės, išskyrus mane vieną. Visi visi, kuriem to reikia, tą meilę turi. O man pasako "tu palauk, ir pas tave ji ateis". Na ir ką. Laukiu. Dar laukiau. Ir DAR laukiu. IR DAR LAUKIU. Ir - nieko. Niekas net negalvoja ateiti, o perspektyvos tokios liūdnos, kad apie jas geriau negalvoti. "Tai tu dar trupučiuką palauk!" - vėl jie man sako. Ir dar laukiu. Ne trupučiuką. Laukiu ilgai. LABAI ilgai. Ir vistiek nieko.
Ir tuomet ateina klausimas - kodėl šitaip yra?

-Man skauda galvą.
-Ne meilė, praeis.

Ir štai dabar suprantu... Didžiausias skausmas yra ne žaizdos. Didžiausias skausmas yra tada, kai tos žaizdos ima pamažu gyti.

Tai kokia gi ta išeitis? Pakeisti savo požiūrį ir pasakyti, kad man tas pats, kad aš žudau žmones savo neišvengiamais pasirinkimais? Ir toliau dalyvauti šitoje pasaulio mėsmalėje?
NE. Jau kažkada sakiau, kad nekenčiu Atrankos, natūralios ar nenatūralios. Ir nekenčiu, kad turiu rinktis, kam suteikti "laimę" o ką pasiųsti pragariškom kančiom ir mirčiai.
Ne, išeities nėra.
Todėl aš išeisiu.

Bet turiu pripažinti: prabėgo daugiau kaip puse metų, bet dabar, sunkią akimirką aš suprantu, kad negaliu sugalvoti tikslesnio klausimo, kuriame yra pastebėta kogero didžiausia žmogaus ir žmonijos problema už tą klausimą, kurį sugalvojo mano mylimoji. Įsiklausykite:
"Kodėl gi jūs mūsų nemylite?"

Ir vis dėlto nesuprantami tie žmonės. Jei paklausi jų, ko jie labiausiai nori, jie pasakys kad labiausiai nori pastovios meilės.
Tačiau jei jiem tą meilę pasiūlysi, jie kažkodėl žiūrės ne KOKIA ta meilė yra, o KAS ją siūlo.

Kartais galvoju, kad jeigu žmonės elgtųsi vieni su kitais ne taip, kaip nori, o taip, kaip tie nusipelnė, viskas būtų kitaip...
Nes gi žmonės nežino ko nori - vieną dieną nori vieno, kitą dieną - kito. Ir blogiausia, kad jiem visiškai nusispjaut, kad kažkas dėl to kenčia.

O jūs praktiškai pabandykite. Išgyventi visą gyvenimą be meilės, stebint, kaip tavo mylimas žmogus džiaugiasi meile su kitais, o tavęs net nepastebi. Ir pabandykite "džiaugtis" kad tavo mylimas žmogus laimingas.
Pažiūrėčiau, kaip jūs įgyvendintumėte šitą "kilnios" meilės įdėją. Niekam pasaulyje dar to nepavyko padaryti, ir tikrai jum to nelinkiu. Žmogus nesutvertas tokiom beprasmėm kančiom. Nebent jūs būtumėte bejausmiai. Bet jei tokie būtumėte, negalėtumėte jausti ir meilės.
Taigi.