Žiūrėk į akis kai su manim tyli.

Likimas net tik nugali žmogų, kuris nuoširdžiai kažką myli. Jis iš jo išsityčioja.

Tarp meilės ir nemeilės
Padėki sausą ženklą
Lygybės
Ir be gailesčio atimsiu
Iš laiko spąstų
Savo gyvenimą

Vakar mačiau porelę troleibuse. Juos kankino du dalykai: tai meilė, ir noras nepažeisti viešosios tvarkos. Atsistoję troleibuso kampe jie iš paskutiniųjų stengėsi suvaldyti save ir nepasibučiuoti, nes aplinkui stovėjo žmonės. Aš atsitiktinai atsistojau šalia jų, ir girdėjau, kaip mergina, švelniai glaustydamasi prie vaikino, maldavo, kad jis ją apkabintų ir bučiuotų, o jis lygiai taip pat kankindamasis ir negalėdamas sulaukti tos saldžios akimirkos,  drebančiai iš meilės noro draugei tyliai žadėjo: "kai išlipsim, pakentėk truputį".
Jie glaustėsi vienas prie kito, šnibždėdami meilius žodžius vienas kitam, bet tame nebuvo jokio vulgarumo. Tik gryna, tikra meilė. Laiminga. Tą akimirką. Ir dar labiau, kai jie paskui išlipo iš troleibuso.
Išlipau stotele anksčiau ir persėdau į kitą troleibusą. Nes jaučiau, kad neišlaikysiu.

Turiu tokį keistą įprotį... Čia, rašyke, skaitinėti žmonių dienoraščius nuo pabaigos iki pradžios, o ne atvirkščiai.
Žmonės dažnai rašo apie meilę. Štai regiu paskutinį įrašą. Kažkokia mergina rašo, kad "jo" nebemyli, kad jis jos nevertas, ar "kodėl jis mane paliko", ar "kodėl likimas mus išskyrė.
Tada verčiu puslapį atgal. Tarsi žiūriu filmą atsukinėdamas jį iš pabaigos į pradžią. Pranykstančios dvejonės. Pranykstantis pyktis. Pranykstanti baimė mylėt. Sugrįžtantis pirmasis susižavėjimas. Kodėl visada pabaiga yra liūdnesnė už pradžią?
Atverčiu pirmąjį dienoračio įrašą. "Įsimylėjau!"
Norisi tikėti, kad meilė gali būti laiminga... Tad baigiu skaityti dienoraščių pradžioje... Kur dar niekas neaišku, visi naivūs ir laimingi...
Liūdna.

Patarkite, žmonės. Kas geriau:
1. Ar pasikarti;
2. Ar gyventi būnant beširdžiu, visiškai bejausmiu žmogum;
3. Ar gyventi kančioje, laukiant to, kas niekada neateis?

Išprotėjau.

Gyvenimas užknisa. Jei įsimylėsi kokį nors žmogų, baigsi savo dienas kilpoje. Jei nemylėsi, tai pasiųsi tą žmogų į kilpą. Jei išvis "dėsi" ant meilės, tai gyvenimas taps tuščiu ir neįdomiu.
Dabar suprantu, kokie visgi žmonės šlykštūs. Jiem gi nusispjauti, kad žmogus juos myli, dėl jų kenti, jų lauki, išsižadi vardan jų visko, kas tau brangu, dėl jų padarai neįmanomus dalykus. Jie gi NEMYLI. Jiem nusispjaut. Dieve, kaip šlykštu viskas. Tas "px" jau tapo ne posakiu, ne požiūriu, o gyvenimo ideologija.
-Aš tave myliu.
-O man px.
-Aš dėl pragarą iškenčiau.
-O man px. Aš tavęs nemyliu.
-Aš be tavęs negyvensiu.
-MAN PX!
Visada šitaip. Geriausiu atveju gali sulaukti užuojautos. Atsiprašymo. Tarsi atsiprašymas ką nors keistų.
Man atrodo, kad šiame pasaulyje žmonėse kovoja du dalykai: vienų meilė, ir kitų nemeilė. Jei nė vienas kito nenugalės, šita kančia niekada nesibaigs.
Šlykštus tas gyvenimas. Jaučiu mesiu.

And that's how this life ends...
"Viso gero"

Na kagi. Darau žingsnį, kuris nulems visą mano gyvenimą.
Pirmyn!!!