Gyvenimas įtartinai gerėja.

Viskas bus gerai.

Mes.
(Paslaptingai šypsosi)

Mes

Prisimenu, praeitą vasarą miesto sodelyje mačiau tipelį, kuris, grodamas gitara, sugebėjo tuo pat metu bučiuoti savo mylimą merginą.
Tada supratau vieną dalyką: kad ir kur bebūtum... kad ir ką bedarytum... nenustok groti.

Kažką dar norėjau pridurti... bet pamiršau ką. Ech.

Vienintelis dalykas, kurio nekenčiu labiau nei šešioliktinių, yra trisdešimtantrinės.
Kas groja gitara, supras mano neapykantos priežastį.

maždaug 106 kilometrai. per naktį galima ir pėsčiom nueit.
netgi reikia.

Ir dar vienas dalykas. Laisvė. Visi ją supranta kaip kažką, kas yra didžiausias žmogaus ir žmonijos troškimas. Kažkoks nepaprastas gėris, vardan kurio galima paaukoti gyvybę ir ne tik.
Taip, gal daugumoje atvejų laisvė yra nuostabus dalykas. Tačiau, man regis, kartais laisvė, būdama vieno žmogaus draugas, kelių žmonių sajungoje jau gali tapti priešu.
Taip, mes norime laisvės. Bet kartais man atrodo, kad ta laisvė ir yra tas dalykas, kuris sugriauna mūsų laimę, mūsų palaimingą užtikrintumą dėl rytojaus. Todėl, kad ne tik mes esame laisvi, bet ir kiti žmonės, nuo kurių pasirinkimų priklauso mūsų gyvenimas.
Taigi taigi, "išsvajotoji" laisve, taigi taigi...

Pastaruoju metu mane kankina vienas klausimas. Meilės laisvės problema.

Ar iš tikrųjų kitą žmogų mylintis žmogus turėtų duoti jam visišką laisvę, ir leisti bet kada išeiti, ir tokios laisvės suteikimas būtų tikros meilės įrodymas, ar priešingai, jei žmogus kitą myli, jis turi bet kokia kaina išsaugoti mylimąjį, ir būtent tai būtų tikros meilės požymis?

Taip, problema čia yra. Saugoti ar paleisti. Kas yra tikra meilė.
Gal jum atsakymas atrodo labai aiškus, bet neskubėkite. Čia tikrai yra didelis klausimas, ir argumentų yra ir vienokiai ir kitokiai nuomonei. O gal net atsiras trečia.
Pagalvokite. Pasakykite kaip manote, ir kodėl.