Kaip jūs jaučiatės prieš Paskutiniąją Akimirką? Jūs ruošiatės. Bijote. Planuojate. Skubate. Nervuojatės. Pykstat ant kiekvienos prieš jus iškilusios kliūties, aprėkiat niekuo dėtus, sutrikusius artimuosius, nebegirdite, kas jum sakote, nejaučiate nei skausmo, nei šalčio. Jum darosi sunku kvėpuoti, dingsta apetitas, jūs nervingai, su pasišlykštėjimu žiūrite į save veidrodyje, prašote vienatvės, netenkat savo pastovumo. Viskas aplinkui liejasi, o jūs stengiatės nuryti tą gumulą gerklėje, trukdantį kvėpuoti, ir apraminti šonkaulius daužančią širdį. Kartojate sau padrąsinančius žodžius, bandote juokauti su draugais, užsimiršti, kad Paskutinioji Akimirką artėja. Paskui vėl ją prisimenate, ir trumpam nuo siaubo aptemsta protas, pradeda raibuliuoti akyse, pakerta kojas, ir kol atgaunate sąmonę, tenka kęsti sauso, šiurkštaus siaubo priepuolius.
Paskutiniąjai akimirkai pasiekus minučių slenkstį, jūs persimainote. Jum tenka kovoti ne tik su savo baime. Jum tenka neišsiduoti. Neleisti emocijoms išlįsti į paviršių.
Paskutinė Akimirka nėra mirtis ar kažkas panašaus. Tai tik laukimo pabaiga, ir maksimalus išbandymas, už kurį jūsų laukia didžiausias atlygis.
Paskutinė Akimirka jau beveik atėjo. Bijote? Aš irgi bijau.