Vyksta... Jaučiu, kad vyksta kažkas labai negero... Bandau sau priminti, kiek daug įvyko, bandau prisiminti visus pokalbius su man brangiausiu žmogumi, prisiminti, visus įvykius ir faktus, kurie turėtų nuteikti optimistiškai, tačiau bijau, kad kažkas nesustabdomai bėga nuo manęs, kažkas, ko aš nematau ir negaliu pašaukti vardu.
Ką aš darysiu tada? Ramindamasis bandau sakyti sau, kad visada yra virvė, ir kad niekada nereikės išduoti savo meilės, net jei ir neįmanoma bus būti su mylimu žmogumi. Tada dar kartą paklausiu savęs: kas gi ta mirtis?
Mirtis, tai kai jau nebegalėsi groti gitara.
Keistas jausmas.
Keistas gyvenimas. Jis niekada netaps išgyvenimu.