Žmonės. Jie gi nenori gauti meilės, patiektos ant lėkštutės. Jie būtinai nusvies ją žemėn, apspjaus, patrins batu, tada užmes aukštai ant spintos, ir ilgai kankinsis, negalėdami pasiekti.

Nemanote, jog jau būtų laikas baigti šitą spektaklį? Jūsų amžinai nepatikliem žiūrovam jau atsibodo. Paskui, kai išeisite nusilenkti, jau nebebus kas jum ploja. Jūsų žiūrovai išsilakstys.

Jūs negalite žinoti, kas nutiks.
"Jeigu iki paskutinės akimirkos tavęs nekamuoja baimė, net ir tada, kai viskas aišku, reiškia, tau nelabai ir rūpi".
Nežinau ar kas nors ką nors reiškia.
Tik toks jausmas, lyg viskas eina į pabaigą... Greitai viskas baigsis, nesvarbu, kas nutiks. Gal ir klystu... Gal viskas tik prasideda...
Karštas šokoladas su lietum ir juodais serbentais.
Lyja.

Na kagi, rašyke... viso gero. Mūsų supratimas apie literatūrą per daug skiriasi. Jeigu jau už visas tris "Ji" dalis gavau virš 2 balų, o juk tie kūriniai buvo tik absurdo parodijos su kažkokia apgailėtina ironija, o šitas "Iš Čia į Ten", su visu pasityčiojimu iš komercinio pasaulio, krūvos paslėptų minčių ir lygtai vaizdingų atpasakojimų, už kuriuos anksčiau ir gaudavau geresnį balą, dabar gauna kuolą, tada aš jau nebesuprantu kaip "reikia rašyti". Tuomet sėkmės rašyke, toliau sau laimingas vertink 5 balais tas "minčių mišraines", be įdėjos ir minties, o tik su visiškais absurdais.
Taigi. Viso gero rašyke. Man gana.

Na kągi. "Iš Čia į Ten" baigtas. Gerai, kad pavyko spėt parašyt iki 23 dienos, nes kad ir kas per ją nutiks, nemanau, kad galėsiu pabaigti šitą kūrinį.

Sudėjau į jį viską, ką tik galėjau, ir kaip tik mokėjau. Kaip sakoma, parašiau per 3 mėnesius ir visą gyvenimą.

Sorry kad toks ilgas:)

Iki 23 dienos publikuosiu "Iš Čia į Ten". Kūrinys labai ilgas, tad jei rasyk.lt yra kaip nors ribojamas kūrinio ilgis, prašau, įspėkite mane.

Pažiūrėkit į juos.
Jie nesupranta nei vienas kito, nei savęs, o abu šventai tiki, kad kontroliuoja situaciją, ir su siaubu gaudo iš rankų retsykiais ištrūkstančiais vienas kito jausmų vadžias.
Paskui pamažu atgauna savitvardą, ir jų veidai tampa akmeniniai, šalti ir šiurkštūs.
Pažiūrėk į juos.
Iš kankinamųjų tapę kankintojais, ir iš kankintojų - kankinamaisiais, jie trūkčiojamai gaudo orą, kamuojami krūtinę drąskančios praradimo baimės, ir be gailesčio meluodami vienas kitam, jie tuo pat metu grežia vienas kitą deginančiais žvilgsniais, prisimerkę mėgaujasi, drebančiais žodžiais liedami karštą mylimųjų kraują, ir kvėpdami karštą garą į ledinį rudens vakarą, tyliai svaiginasi svajonėm apie saldžią, netolimą ateitį.
Pažiūrėkite į juos.
Kas jie tokie?

Artėja tarpmokyklinis tarpmiestinis tarpzoninis tarpvalstybinis tarpžemyninis tarpgalaktinis superduperultramegaturbo legendinis šachmatų turnyras.

Prisimenu, kad dar septintoje klasėje, per lietuvių kalbos pamoką mes skaitėme kažkokį tekstą apie meilę, ir prie visų kitų užduočių buvo užduotis "Ar kada nors galvojote apie savo antrąją pusę? Kaip įsivaizduojate savo svajonių vaikiną/merginą? Aprašykite."
Taigi, mes turėjome atlikti šitą užduotį, o vėliau garsiai perskaityti. Visi daugiau ar mažiau meniškai aprašė savo svajonių antrosios pusės išvaizdą, charakterio bruožus, kitas savybes. Bet vienas klasiokas parašė tik vieną sakinį. Jis skambėjo taip:
"Mano svajonių mergina - tai mergina, kuri mane mylėtų."
Kai jis perskaitė šitą sakinį klasei, visi nuščiuvo. Porą sekundžių tvyrojo tyla, kol galų gale ją pertraukė griežtai šaltas mokytojos balsas:
-Tik tiek?
Tas klasiokas nustebęs pažvelgė į mokytoją, tarsi nesuprasdamas, kur problema, ir patvirtino, jog tik tiek.
Mokytoja kietai sučiaupė lūpas, ir piktai žvelgdama į lubas, prabilo:
-O plačiau apibūdint negalėjai?
-Kad... viskas tuo pasakyta, - tyliai atsakė mokinys.

"O jaunuoli, kodėl taip kankiniesi tu dėl tosios, kuri tau neskirta?"

Old loves die hard
Old lies, they die harder