Viskas primena dėlionę. Pradžioje tu jauti susidomėjimą atrinkti dėlionės daleles, nuo kurių pradėsi. Vėliau jauti didelį užsivedimą jungi daleles į nuotrupas. Tačiau vėliau, kai pamatai, jog kažkokių dalelių trūksta, pradedi jausti neviltį. Paskui neapykantą dėlionei. Ir meti ją. Arba ne. Dažnai pasirodo, kad "pamestos" dalelės guli PO pačia dėlione, todėl mes jų nepastebim.
Tačiau, jei mum užtenka kantrybės, dėlionę mes sudėliojam. Viskas atsistoja į savo vietas. Žiūri į dėlionės visumą, ir negali suprasti, kaip anksčiau nesupratai, kur vieną ar kitą dalelę reikia dėti.
Tačiau, kartu, sudėję tokį "puzlių", mes kažką prarandame. Tą saldžią baimę, nežinią, iš jos kylančią kančią. Be abejonės, mes jos nenorime. Jos bijome, vengiame, visaip stengiamės, kad ji mūsų nepaliestų. Tačiau tada, kai nebelieka dėl ko kentėti, viskas pasidaro... per daug aišku, pernelyg gerai matoma. Mes nebegalim suprasti, kaip kažko nežinojome.
Gal dėl to retsykiais išimkime iš dėlionės vieną ar kitą detalę, kad pamatytume, kad be jos dėlionė tampa vėl tokia pat neaiški ir paini. Šiaip sau, vardan prisiminimo. O gi pasidžiaugti tuo, kad mum užteko kantrybės eiti iki finišo, visada galima. Tik prisiminkime kartais, koks tas nežinios ir baimės skonis.
Gi prisiminimai - turtas.
Dėlionė sudėta.

Ir, kai ateina laikas veikti, patyliukais atsliūkina baimė.
Drąskanti baimė. Tokia, kurią kartą patyręs, imi jos bijoti. Bijoti baimės.
Ta baimė karčiai saldi. Pajutęs ją prisimeni, jog dar gyveni. Jog turi ką prarasti. Bjaurus jausmas, išties. Toks lyg jau kažką jau prarastum. Ir dažniausiai prarandi. Pasitikėjimą. Gebėjimą blaiviai mąstyti. Savitvardą. Tai dažniausiai ir pražudo.
Baimė atrodo nekaltai. Kol jos nejauti, manai, jog baimė - niekai, silpnųjų savybė, kurią galima nugalėti save įtikinant visokiais argumentais, kad nėra ko bijoti, kad viskas bus gerai. Deja iš tikro, niekas nepadeda. Paprasčiausiai ima "drebėti kinkos", pilti šaltas prakaitas, aptemsta protas, darosi šalta, dusina, pradedi nieko nebematyti, prarandi kordinaciją... Ir niekas nebepadeda. Paprasčiausiai pasaulis aplinkui pasidaro nerealus, aptrauktas migla, šaltas, išsausėjęs. Ir tada, kai ateina laikas paaiškėti, ar tai, ko bijojai, pasiteisins, tu pradedi niekuo nebetikėti. Nei savo sėkme, nei nesėkme. Viskas pradeda atrodyti lyg sapnas. Jei tau pasiseka, trokšti, kad sapnas tęstųsi. Jei ne - maldauji, kad košmaras kuo greičiau pasibaigtų. Pasiseka tau ar ne, niekas nesibaigia. Džiugu, ar deja.
Ir tiesa... Kaip kažkas pasakė, "Kiekvienas tavo žingsnis yra neatsiejamas nuo baimės". Tai teisybė. Dažnai žmonės susigalvoja daugybę priežasčių ką nors daryti ar ko nors nedaryti, bet viską... Viską pirmiausia diktuoja baimė.
Bet gi reikia ją nugalėti!

Kartais susimąstau - argi mes turime teisę savo sprendimais sugriauti kitam žmogui gyvenimą?

2006 metų 6 mėnesio 6 dieną, penktadienį, laikrodžiui mušant 6 valandą ir aplinkui dūžtant veidrodžiams, ką tik kelią perbėgusi juoda katė atsitūpusi laka vyną "Gato Negro".

...Ir tada, išvien su apatija ir nostalgija, ateina liūdesys.
Keistas, pilkas liūdesys. Neturintis priežasties, bet jos ir neprašantis. Ateina lyg šaltas vėjas, kuris pralenda pro menkiausius plyšelius ir susiranda ką perpūsti.
Liūdesys niūriai blyksi mylimųjų blyškiais atvaizdais, atsivesdamas kartu ir dar ir ilgesį, kuris primena, kad mes nežinome, kiek dar reikės laukti tų, apie kuriuos svajojame dienom naktim.
Liūdesys būna keistas... Šaltas, tamsus, atbukęs. Kviečia išsižadėti visko, ir palengvinti savo dalią. Bet mes nenorime... "Jei suklupsi pusiaukelėje, nesi vertas tikslo". Tačiau ar mes tikrai dar/jau pusiaukelėje?
Laiks nuo laiko prisimenu viską, kas nutiko nuo pat pradžių, nuo tos nuostabios praeitų metų žiemos nakties. Keista - prisimenu kiekvieną detalę, tik... blankiai... Lyg per rūką, tokį bejausmį rūką. Gi tiek daug įvyko, negi viskas galėtų būti veltui? Kažkodėl nemanau.
Mąstau apie kvailą žmonių užsispyrimą. Įsivaizduokite vaikiną ir merginą, jis myli, ji - ne. Tipiška, daug kam vis dar banali situacija. Jis prisipažįsta, ji atstumia, jis pasikaria, ji verkia ir gailisi. O tada įvyksta stebuklas - paaiškėja, kad jis išgyveno, ir sugrįžta pas verkiančią mylimąją. Tačiau! Ji vėl jį atstumia, nė kiek nepasimokiusi. Jis vėl nusižudo. Ji vėl verkia.
Ir kiek kartų jis beprisikelia, tiek ji jį vėl atstumia, ir tiek kartų verkia, gailėdamasi. Kvailas žmonių užsispyrimas... Jiem gi nereikia meilės, patiektos ant lėkštutės. Jie gi kur kas mieliau numes ją ant žemės, apspjaus, sutryps, ir tada, kai iš meilės jau nieko nebeliks, jie jos verks, verks, verks... Žmonės niekada nepasimoko. Kiek jiem reikia atstumtų savižudžių, kad jie išmoktų mylėt?
Paskui prisimenu F.Sagan knygą "Sveikas, liūdesy". Nekenčiu tos knygos. Parašyta ji tobulai, bet aš nekenčiu, vaikiškai, knygos pabaigos. Kur pagrindinė knygos herojė, tarsi nepasimokiusi iš visko, kas įvyko tarp jos tėvo ir dviejų meilužių - iš kurių viena žuvo (o gal nusižudė?), pasižiūri į mylintį ją vaikiną, su kuriuo praleido ne vieną dieną ir naktį, ir... be priežasties jį palieka. Jis ją myli, laukia, nes iki šiol ji jį lyg ir mylėjo, jis nori ją paguosti dėl tėvo meilužės mirties, priglausti jos sužeistą sielą... o ji išeina, nieko jam nepasakiusi. Keistas siužetinis sprendimas... Tarsi pamina viską, kas buvo norėta pasakyti šia knyga.
Keisti mes, žmonės.
Liūdime, ir laukiame. Neretai to, kas niekada neįvyks, bet laukiame vistiek.

Paskui ateina nostalgija. Nepastebimai, tyliai įsliūkina, velniūkštė, ir vieną rudens vakarą primena apie save.
Nostalgija. Taip nekaltai, bohemiškai skambantis žodis, o reiškia tokį siaubingą dalyką. Užmiršimą. Supratimą, kad kažkas išnyko amžiams, kad kažkas nebesugrįš. Tai daugiau, nei ilgesys.
Nostalgija labai liūdnas jausmas. Tai ne tik prisiminimas. Tai jausmas, kad pradedi pamiršti. Gyveni ramiai, galvodamas, kad nuostabūs prisiminimai visada liks tavo atmintyje. Ir... vieną dieną supranti, kad jie blanksta. Palieka tave, nugrimsta užmarštin, ir baisiausia būna tada, kai suvoki, jog nebėra nieko, kas primintų tau brangiausiais akimirkas.
Tada tu bėgi į lauką, susitinki su žmonėmis, aplankai vietas, kuriuose kadaise buvo tiek nutikę, tačiau prisiminimų nebepaveji... Jie tyliai sprunka tolyn, pranyksta rūke, o sėdi vienas, ir žvalgaisi BENT KAŽKO, kas primintų tau brangias akimirkas.
Kartais nostalgija aplenkia žmogų, ir jis netenka savo brangiausių prisiminų tyliai, be ašarų ir ilgesio.
O juk kiekvienas turim ką prisiminti. Neleiskim tiem prisiminimam iškeliauti...

Blogiausia, kas gali nutikti, yra apatija. Kai tave pagauna rudeninė depresija ar dar ko nors, ir pradedi nieko nebenorėti, pradeda niekas nebeišeiti, nesinori imtis iniciatyvos, viskas tampa neįdomu, pilka, kažkur matyta. Ir be jokios akivaizdžios priežasties. Tai ir yra apatija.
Šlykštus jausmas.
Ir tada retsykiais aplanko prisiminimai. Apie du žmones. Vyrą ir moterį, kurie susitikę niekada nepasisveikindavo, kad nereikėtų skausmingai atsisveikinti, kai ateis laikas išsiskirti. Keista? Gal. Jų dviejų gyvenimas pilkas, be pakilimų ir nusileidimų, nes jie nesidžiaugia susitikę, neverkia išsiskyrę, taip dabar priimta manyti. Bet jiedu mano kitaip. Tarsi pakartotų posakį "nesidžiauk radęs, neverk praradęs". Pripažinkite, teisingas, ar neteisingas, tai įdomus pasirinkimas. Tas vyras ir moteris pasirenka pilką kasdienybę, kad nereikėtų kentėti, kad galėtų būti tikri, kad rytoj bus gyvi. Aš nesakau, kad reikėtų daryti taip, kaip daro jie. Bet ir ne taip, kaip darom mes. Puolam stačia galva į nežinomybę, rėkdami "kaip bus taip bus", ir teigdami, jog tik tai toks lėkimas nežinomu keliu yra gyvenimas, ir neretai tėškiamės tamsoje į akmenį. Smagu?
Beje, tiedu taip ir nesugebėjo iki gyvenimo galo nesisveikinti, ir neatsisveikinti. Jie nugyveno penkesdešimt septynerius metus santuokoje, ir mirė tą pačią dieną. Jam buvo aštuonesdešimt šešeri, jai - aštuonesdešimt ketveri. Tą dieną, kai gydytojai pasakė, kad jiedu mirs, jie verkė. Mes dažnai manome, kad senyvo amžiaus žmonės yra "susitaikę" su mirtim ir praradimais. Bet tiedu verkė. Verkė kaip jaunuoliai, kuriem kažkas bando uždrausti mylėti.
Ir žinot kas tada atsitiko? Jiedu užmigo. Kartu. O paskui niekas taip ir nesužinojo, kuris iš jų pirmas numirė. Jie ir patys to nežinojo. Nenorėjo. Užmigo kartu. Kartu. Turbūt kartu ir numirė. Neatsisveikinę.

Dabar ant sušąlusios žolės krenta supuvę lapai. Paskui kris dilginančios snaigės, vėliau - žydinčių medžių žiedai, dar vėliau - besijuokiantys, tik vienas kitą matantys, mylintys žmonės. Ir vėl lapai.

Pasakyk ką nors. Prašau.

Lauk.
Jūsų pirmas įspūdis, išgirdus šį žodį. Ant kurios raidės jūs uždėjote kirtį?

Buko skaitytojo interpretacija sakiniui "o metams bėgant jos kūno formos gitariškėjo" iš apysakos "Užsiauginti savo žmogų":
"Jos kaklas ilgumu priminė grifą, o bamba tapo plati kaip gitaros centrinė skylė; negana to, nuo kiekvieno garso jos pilvas rezonuodavo".