Gal man po kiekvienu žodžiu pasirašyt, kad manimi jūs patikėtumėt?
Gal po kiekvienu sakiniu nusispjaut, kad manimi pasitikėtumėt?
Ką dar dėl jūsų padaryt, kad tapčiau matoma jūsų akyse?
Esu vieniša...Nes tai jūsų kaltė...

Laša gyvenimo dienos,
Varvekliais nutįsta per kūną.
Į kietą grindinį sudūžta kasdienybės Lašai.
O tu, žmogau, dairaisi už ko užsikabinti ir vis nepamatai.

Tas Nuovargis ištąsė dienas,
Iškraipė veidus tūkstančiams žmonių.
O ką jūs padarėt gero vieni dėl kitų?

Sunyko mano Grožis
Nuo nemigo naktų.
Ir Ašaros nebenuplovė praeities randų.
Akys matė mirtį, jos degančias Žvakes,
O Žmonės pametė viltį per kiauras kišenes.

Kai duš paskutinė gyvenimo Diena,
Kai aplankys poilsio Šviesa.
Visi atsistos kas sėdėjo,
Visi sugrįš, kas išėjo.
Ir Debesys išsisklaidys be vėjo.
Žmonės prisimins ką vakar kalbėjo.
Tada atidarys Prasmė duris,
Tada Tikslas dulkes nusivalys,
Atmerksite vieni kitiems akis
Ir Supratimas jūsų širdis nuramins.

Išlašėjo gyvenimo Varveklis,
Sudužo paskutinis lašas,
Sugėrė jaunystės grožį gilus Tarpeklis.
Ir ten nepražydo Gėlės,
Ten nesužaliavo Žolė,
Ten taip ir pasiliko šlykšti Nuodėmė.

Laša gyvenimo dienos,
Varvekliais nutįsta per kūną.
Į kietą grindinį sudūžta kasdienybės lašai.
O tu, žmogau, dairaisi už ko užsikabinti ir vis nepamatai.

Tas nuovargis ištąsė dienas,
Iškraipė veidus tūkstančiams žmonių.
O ką jūs padarėt gero vieni dėl kitų?

Sunyko mano grožis
Nuo nemigo naktų.
Ir ašaros nebenuplovė praeities randų.
Akys matė mirtį, jos degančias žvakes,
O žmonės pametė viltį per kiauras kišenes.

Kai duš paskutinė gyvenimo diena,
Kai aplankys poilsio Šviesa.
Visi atsistos kas sėdėjo,
Visi sugrįš, kas išėjo.
Ir debesys išsisklaidys be vėjo.
Žmonės prisimins ką vakar kalbėjo.
Tada atidarys Prasmė duris,
Tada Tikslas dulkes nusivalys,
Atmerksite vieni kitiems akis
Ir Supratimas jūsų širdis nuramins.

Išlašėjo gyvenimo varveklis,
Sudužo paskutinis lašas,
Sugėrė jaunystės grožį gilus tarpeklis.
Ir ten nepražydo gėlės,
Ten nesužaliavo žolė,
Ten taip ir pasiliko šlykšti Nuodėmė.

Ačiū ačiū ačiū ačiū ačiū ačiū ačiūūūūūūūūūūū
2006-01-17 09:52
Jūs gražūs man kaip varnos pauodegys raudonas.
Jūs mieli kaip morge gulintis lavonas.
Ir tokie mandagūs kaip gaidys ryte pragydęs,
Ar kadagys pievoje išdygęs.
Aistringi kaip ežio adatos kudlotos.
Ar tos aukštuomenės damos bagotos.
Mylite kaip dangus žemę myli rudeninę naktį.
Jūs netikite, kad galite kažką prarasti,
Nes raudonas kilimas nutiestas
Ir žibintais apšviestas visas miestas.
O kiti eina kraujo žarijom,
Ima kalbėti vėliau su Marijom,
Bet vis tiek jūs tokie turtingi,
Esat labai išmintingi.
Toks kiaurasamtis pilantis į lėkštę sriubą.
Ir dar valgot ją su šakute.
Kitų kūrinius vertinat pagal save.
O sakote NE! Remiantis taisykle!
Bet ar tikėti?! Čia jau bėda…
Apsiskaitę ir dvasingi, plius labai dar iškalbingi.
Laikote save pirmūnais – aukštos klasės, ne mišrūnais.
Kas tas naujas jums poetas?!
Tai naujasis instrumentas,
Išradimas patogus, kuris pradžiugina visus.
Pasišaipyti malonu
Ir pašikti ant jo kūrinių.
Jis tik pėstininkas šachmatų lentoj,
Jam vinis įkaltas galvoj.
Jūs mokat mandagiai pasakyti kaip gražu,
Palinkėt gerų minčių,
Bet vėliau ištrinti ir atsiprašyti daug kuolų pristatyti.
Ir jums linkiu gerų minčių,
Mėšlą nusivalyti nuo pečių.
Pamastyti apie tai iki paryčių,
Padėkoti visiems ačiū ačiū ačiū ačiū ačiū ...
Jokio pykčio nelaikau,
Savo mintis tik išsakau.
Gal nuo to man bus lengviau
Ir miegosiu patogiau.
Aišku ne viską čia pasakiau...
Bet ateis laikas surišiu daugiau
Ir tikrai neatrodys mandagiau.

Tu aštrus peilis krūtinėj.
Žvilgsnis užšalęs.
Stovi sustingęs savo vienatvėj.

Vadini mane sausa kempine.
O pats kūreni laužą.
Ant užšalusio ežero.

Palieti mano raudoną žiedą.
Po to varveklį akyse pakabini.

Skęsti ir tempi mane.
Išmeti spygliuotą vielą.

Aš  sugeriu tavo šaltį.
Kaip ir praėjusią dieną...

Tu šlykšti.
Nors ir mano esi.
Aš tave gerbti bandžiau,
Gerai, kad to ir nepadariau.
Pyktis ima nuo tavo beviltiškumo.
Tokio sielos skurdumo.
Mokau, o tu nieko neprisimeni.
Gal tokia tik apsimeti?
Pirmiausiai padarai, o paskiau pagalvoji.
Tu į viską ranka numoji.
Tau paukščiai dangų rodo,
O tu iš jų šaipaisi.
Sakai:- nerandu protingų žmonių.
Eini per balas suplyšusiais batais,
Nesijaudini, kad sušlapsi.
Tau vienodai net, jei ir apaksi.
Verki ir taškaisi
Kaip maža mergaitė,
Elgiesi taip lyg būtum karalaitė.
Nežinai ko nori.
Rašai, o po to pyksti, kad neįskaitai.
Nesuprantu, kam tu šitaip darai?

Esi tokia šlykšti, kad jau niekuo negaliu tau padėti.
Pilstau tarsi į kiaurą rėtį.
Kasdieną skundiesi nuovargiu,
Nors pati sau trukdai miegoti,
Keliesi ir eini miražo dykumoj ieškoti.
Bjauri, nuvargus šlykštynė,
Išsekus katė palikta miške.
Pervažiuota mašina purvina.
Aš laižau tau padus,
O tu spjaudai man į veidą.
Dovanoji kaspinėlį iš spygliuotos vielos.
Nekenčiu su tavim praleistos dienos.
Atsidaviau tau, o tu spardaisi
Žvengdama, kaip kumelė.
Skaudžiai gelianti muselė.

Toks teatras beprasmis.
Liūdnas tavo vaidmuo.
Kaip palaidotas sulysęs šuo.
Elgeta tu, o dar puošiesi briliantais.
Palėpėje rastais senais rakandais.
Tragikomedija
Naktį prisiminus verkiu,
Pagalvė sušlampa krauju,
Kaip tave tokią regiu...

Ramuma.
Svaiginanti tyla.
Kvapnios ryto gėlės skleidžiasi,
Žvaigždės užsimerkti traukiasi.
Ir drugelis gimęs iš švelnumo.
Jo gležnumas...
Ryto trapumas...
Kai motina bučiuoja savo vaiką,
Kai žmonės gerbia praėjusį laiką,
Minties tyrumas...
Vandens gaivumas...
Kai naktis taip toli,
O darbai dar pakelį...
Voratinklis užklojęs žolę naktį šildė,
O ryte tiek ašarų sukaupė,
Tiek skausmo išsipasakojo per naktį,
Kad rytas supo ašaras voratinklio šilke.
Ašaros...
Praeities skausmo ašakos,
Vibruojantys stiklo karoliukai,
Kvepiantys erotika,
Kad noris šokti šitame kvape
Ir virsti drugeliu...
Šypsotis saulei...
Dėkoti už viską, ką turiu.

Mėnulis piešia savo sielą...
Su manim nepasitaręs teplioja visą sieną.
Ko tu nori, drauge mano?
Parašyt gal kaip skalbiniai lauke užšalo?
Nutūpė varna balta...
Ėjo mergaitė liūdna...
Nes ją išbarė mama.
Vanduo užšalo kambary,
Bet vakare nukrito varvekliai beveik visi.
Nešiau malkas glėby ir paslydau dideliam tvenkiny.
Krosnyj ugnį kūriau
Žiežirba pabėgo,
Paklausti balto sniego
Gal norėtų karšto pieno?
Užsidegiau rankovę
Ir keikiau netikrovę...

Bėgau iš namų
Paklausinėt mažų vaikų:
Ką jie veikia be tėvų,
Ar užtenka pinigų?...
Pamačiau benamį šunį
Ir paskandinau į šuliny.
Dar paskiau katė prabėgo,
Tik nesuspėjau padaryt jai nieko.
Lipau į medį dėl mados
O kiti pagalvojo dėl varnos baltos.
Sutikau kaimyną,
Bet pasislėpiau nuo jo
Kažin ką jis pagalvojo?
Pakabinau kepurę ant  šakos.
Kažin ką jis dabar pagalvos?
Gal praeis ir ranka numos?
O gal pasakyt ką nors sugalvos?
Eisiu namo pramintu keliu.
Galvosiu, kiek daug čia praėjo žmonių.
Gal liūdnų,  vienišų, gal linksmų.
Arba tokių, kaip aš, galvojančių, kad nieko neturiu.
Benamių, skurdžių, valkatų ieškančių namų.
Paliktų mažų vaikų beglobių.
Ieškančių stebuklingų rogių.

Meilė...
Ji nuolat dega...
Jos nieks negesina.
Ji nemirtinga.
Nesudeginama.
Neužmirštama.
Ji...
Gaisras sausame miške.
Ji...
Pasiutęs žvėris...
Bėgantis...
Nugalintis...
Visus savo kelyje.
Ji...
Beprotybė...
Labai graži.
Tarsi beprotis...
Nevaldantis savo žodžių
Šneka visiškas kvailystes.
Apie svaigų skrydį...
Be vilties nusileisti žemėn.
Bet meilė...
Ir...
Pilkas kalėjimas...
Užsidarymas...
Liūdna vienatvė...
Šlapias dangus...
Nieko nematymas...
Negirdėjimas...
Noras mirti.
Noras dirbtinai pralinksmėti.
Savęs graužimosi.
Visiško sunykimo jausmas.
Nors meilė...
Tai tikslas.
Tuo atveju...
Jei ji pasiekiama.
Tai spalvotas dangus bespalvę naktį.
Tai šiluma žiemą.
Ir neblėstanti šypsena veide.
Tai saldumas širdyje.

Mane apvogė...

Nuskandino vaikystę pamazgų kibire.
Išlaužė spyną nuo džiaugsmo seifo,
Išskrido fėjos iš stebuklingos dėžutės.

Surūdijo mano praeitis...

Šventės pametė laimingos kaukės veidą.
Jos tik mimo parodija dabar.

Jau užrištas mazgas grįžti atgal...

O mano veide dar vaikiška šypsena...
Tik akys - pilki debesys.
Tirštėja ir skęsta ilgesy...