Mano diena

Mėnulis piešia savo sielą...
Su manim nepasitaręs teplioja visą sieną.
Ko tu nori, drauge mano?
Parašyt gal kaip skalbiniai lauke užšalo?
Nutūpė varna balta...
Ėjo mergaitė liūdna...
Nes ją išbarė mama.
Vanduo užšalo kambary,
Bet vakare nukrito varvekliai beveik visi.
Nešiau malkas glėby ir paslydau dideliam tvenkiny.
Krosnyj ugnį kūriau
Žiežirba pabėgo,
Paklausti balto sniego
Gal norėtų karšto pieno?
Užsidegiau rankovę
Ir keikiau netikrovę...

Bėgau iš namų
Paklausinėt mažų vaikų:
Ką jie veikia be tėvų,
Ar užtenka pinigų?...
Pamačiau benamį šunį
Ir paskandinau į šuliny.
Dar paskiau katė prabėgo,
Tik nesuspėjau padaryt jai nieko.
Lipau į medį dėl mados
O kiti pagalvojo dėl varnos baltos.
Sutikau kaimyną,
Bet pasislėpiau nuo jo
Kažin ką jis pagalvojo?
Pakabinau kepurę ant  šakos.
Kažin ką jis dabar pagalvos?
Gal praeis ir ranka numos?
O gal pasakyt ką nors sugalvos?
Eisiu namo pramintu keliu.
Galvosiu, kiek daug čia praėjo žmonių.
Gal liūdnų,  vienišų, gal linksmų.
Arba tokių, kaip aš, galvojančių, kad nieko neturiu.
Benamių, skurdžių, valkatų ieškančių namų.
Paliktų mažų vaikų beglobių.
Ieškančių stebuklingų rogių.