Išgręžta kempinė.
Jausmų dykuma.
Noriu gerti,
Skęsti tyloje.

Numesta ant užšalusios balos.
Sudraskyta, suskeldėjus.
Po ledu svajonė...

Ją mėto,
Dusina nuorūkom,
Liepia laižyti kampus.

Ji alkana...
Sekina šitą vergija.
Paskandinta pamazgų kibire.

Kaip lengva kalbėti apie jausmus, kai esam girdėję matę ir jautę.
Kaip lengva kalbėti, kai nesuprantam .
Ir kaip sunku gyventi nuspręsti ir eiti, kai nesam patyrę ir čia dar naujokai .

Kol jauni dar turim sparnus.
Todėl kylam ir skrendam.
Kol laikas mums leidžia ir tiesia kelius.
Kol norų pintinė pilna.
Kol skinam ragaujam vaisius.

Kūrenasi laužas - dar nemažėja esame mes visur jau suspėję.
Tiek matę patyrę ir šitiek nuėję.
Gal nepradės dar lyti lietus ir neužges mūs draugystės laužas kaitrus.
Kai tikim ir neprarandam. ..
Dar apkabinkim vienas kito pečius, pasitikėkim, kol žvaigždėtas dangus ir nesiskirkim.
Gal vėl išauš naujas rytas aiškus, vėl eisim tikėsim ir rasim gyvenimo kelią.

Kai žinom teisybę ir norim tikėti, kad melas.
Meluojame sau ir norime jaustis, kad viskas gerai.
Užsimerki ir nematai.
Dairaisi aplinkui ir visko bijai.
Taip tamsu akyse, kad šviesu .
Taip bijai, kad jau nebaisu.
Ir skauda, atrodo neskauda.

Norisi juoktis, bet verkti lengviau.
Noris kalbėti, bet jau pavargau.
Užmerkti akis neprisiminti.
Pamiršti kas buvo praėjo išnyko.
Užrakinti duris lyg nieko neliko.
Vėl eiti ir eiti, vėl nesustoti.
Vėl kurti galvoti svajoti.
Neklysti nepykti – nedaryti klaidų.

Išjosiu aš iš čia kaip vieniša kaubojė,
Neparodžius kas tokia esu.
Mano saulė nusileido jau.
O jos spindulių nepamačiau.
Nespėjau vilties net pasodinti,
Nesulauksiu kol ji pražydės.
Norite visus čia paskandinti
Sakot, gal tada gebėjimai į paviršių iškils.

Mano žirgas kuinas nebalnotas.
Ir todėl nemėgstu aš jūsų visų.
Ne to tikėjausi ką pamačiau.
Atėjau ieškoti, bet nieko neradau.
Tikėjausi save atrasti,
Bet pasimečiau tik dar labiau.

Suklaidinot mane kelyje,
Akmenų daugiau pribarstėt.
Ir miškas nuskendo dumble.
O Jūs apie tai net nepasvarstėt..
Nusibodo jūsų kritika,
Kaip senai per gerklę lendanti politika.
Ieškojot tobulybės manyje,
Tikėjotės, kaip veidrodį mane pastatyti.
Bet neįtikau aš jums
Ir stengiatės manimi atsikratyti.

Nepatekėsiu aš jums kaip saulė
Neįžiebsiu vilties nė kiek
Aš greičiau tik optinė apgaulė
Išeinu iš čia ir tiek...

Gyvenu su tavimi.
Tu man atrodai taip toli.
Auga gėlė namuose -
Tu vis šauki:- piktžolė kampe!

Pini spygliuotą vielą ant galvos,
Nes per dažnai  pasiduodi be kovos.
Apaugęs namas šita  viela
Tokia kaip aš vieniša šalta.

Naktis varveklį pakabina,
Dangus žvaigždėm pasidabina.
Slepiesi ir drebi
Sakai naktis tau per arti.
Pirštu į langą rodai.
Šneki labai miglotai.

Kerpi mano kasas,
Dainuoji paukščių daineles,
Tįsi varveklį iš akių,
Rėki ant manęs, kad negeriu tavo nuodų,
Skandini mane užšalusiam ežere
Ir grasini, kad čia dar ne pabaiga.

Manęs jau nieks nepavadina - drugeliu gležnu.
Man draugas lapas ilgas
Jis priima mane kokia esu.
Akim rašau tau laišką
Ir virstu drugeliu...

Nutūpsiu ant šio lapo,
Nupiešiu tau save.
Tegu visi pamato
Drugelį manyje.

Plasnos šis laiškas ilgas
Su nuotrauka mana,
Ir visos dienos pilkos
Paliks baltam lape.

Noriu paklausti...
Tik...
Paklausti...
Šliaužiu kelieniais...
Per žarijas, nes...
Noriu paklausti...
Šliaužiu per degančias žarijas.
Iš skausmo akys ima ašaroti.
Maldauju dangaus, man padėti eiti šiuo keliu.
Aš tik noriu paklausti...
Tik paklausti...
Klūpiu ant degančių žarijų,
Iš skausmo neįstengiu pasakyti...
Šitas kelias sausina mano jėgas.
Stengiuosi paklausti...
Ašarom bandau gesinti žarijas.
Klūpiu pasilenkus ir verkiu, kad užtektų.
Keliu į dangų nudegusias rankas.
Skausmo balsu šaukiu:,,Dieve, aš tik noriu paklausti..."
Tik paklausti...

Jūs gražūs man kaip varnos pauodegys raudonas.
Jūs mieli kaip morge gulintis lavonas.
Ir tokie mandagūs kaip gaidys ryte pragydęs,
Ar kadagys pievoje išdygęs.
Aistringi kaip ežio adatos kudlotos.
Ar tos aukštuomenės damos bagotos.
Mylite kaip dangus žemę myli rudeninę naktį.
Jūs netikite, kad galite kažką prarasti,
Nes raudonas kilimas nutiestas
Ir žibintais apšviestas visas miestas.
O kiti eina kraujo žarijom,
Ima kalbėti vėliau su Marijom,
Bet vis tiek jūs tokie turtingi,
Esat labai išmintingi.
Toks kiaurasamtis pilantis į lėkštę sriubą.
Ir dar valgot ją su šakute.
Kitų kūrinius vertinat pagal save.
O sakote NE! Remiantis taisykle!
Bet ar tikėti?! Čia jau bėda…
Apsiskaitę ir dvasingi, plius labai dar iškalbingi.
Laikote save pirmūnais – aukštos klasės, ne mišrūnais.
Kas tas naujas jums poetas?!
Tai naujasis instrumentas,
Išradimas patogus, kuris pradžiugina visus.
Pasišaipyti malonu
Ir pašikti ant jo kūrinių.
Jis tik pėstininkas šachmatų lentoj,
Jam vinis įkaltas galvoj.
Jūs mokat mandagiai pasakyti kaip gražu,
Palinkėt gerų minčių,
Bet vėliau ištrinti ir atsiprašyti daug kuolų pristatyti.
Ir jums linkiu gerų minčių,
Mėšlą nusivalyti nuo pečių.
Pamastyti apie tai iki paryčių,
Padėkoti visiems ačiū ačiū ačiū ačiū ačiū ...
Jokio pykčio nelaikau,
Savo mintis tik išsakau.
Gal nuo to man bus lengviau
Ir miegosiu patogiau.
Aišku ne viską čia pasakiau...
Bet ateis laikas surišiu daugiau
Ir tikrai neatrodys mandagiau.

Viso gero - išeinu, pamačiau, kad jums nepatinku(daugeliui). Nu tai išeinu.............Tikrai man čia nebuvo gera, nesupratot manęssssssssssss. Aš tokia nevienintelė čia....kam tokių reikia. ir taip jau per daug.......Matot aš esu tokia kokia esu, Jūs manęs nepakeisit.....Kaikurie čia esančių per daug sau leidžia....Tikrai įsitikinau. veidmainių yra, bet yra ir gražios sielos asmenybių, bet dviveidžių daugiau. Aš nesiruošiu kovot su niekuo, nes nesu gimus kovotoja, žinau, kad vis tiek nelaimėčiau. O tiems nuostabios ir jautrios sielos žmogeliukams linkiu sėkmės ir ačiū ,kad esat.........O visi kiti pasprinkit savo veidmainiavimu. AUKŠTAI KILĘS ŽEMAI KRENTA....Nieko nebenustebinsit savo išsidirbinėjimu....nes tokių kaip Jūs yra daug daug ir čia dar nepabaiga.........Sukitės savo gyvačių lizde.

Kada iš skausmo naktį pabundi,
Širdį jau nieko nerandi,
Iš tuštybės užmigti negali.
Peiliai tave  bado.
Tu gyveni ir turi ką prarasti.
Tu turi viską...
Pagaliau atėjo akimirka kada, supratai,
Kiek daug turi.
Supratai dėl ko gyveni.
Tu norėjai mirti...
Bet susipratai...
Nors ir didelis šis skausmas.
Bet tau jis per mažas.
Tu turi dėl ko gyventi...

Tau per anksti...

Dar anksti mirti.
Nors mirtis tave stebi.
Ji laukia ...kol palūši
Kada jos šauksiesi.

Norisi pasakyti tai greičiau.
Bet kodėl galvoju vis lėčiau?
Aš tikėjausi...
Kad bus kaip ir anksčiau.
Kodėl gavosi tik blogiau??!!!
Nuvylei mano viltis.
Bet tai nebuvo išeitis.
Mano sapnai pranašingi.
O tavo žodžiai neturtingi.
Tu myli mane  mažiau.
O aš kvailė...
Tikiuosi vis daugiau.
Ir kodėl tu miegi, kai aš tau ką nors sakau?
Kodėl tyli, kada su tavim kalbėt bandau?
Ir rėki: -išeik, nenoriu girdėt ilgiau!!!