O tu vis žvelgi tolyn
Ir nieko negalvoji.

Žvilgsnis šaltas.
Lūpose šypsena –
Tokia pašaipi.

Manęs nematai,
Nežinia,ką dabar mastai?

Sustingęs tu kaip nuotraukoj,
Kodėl gi taip toli?

Ir vis dar nebylus...

Širdis man sąla,kai tave matau,
Bet greit apmiršta,
Tu nuo manęs toli.

Šaltu veidu,
Štai tu koks!
Ir visada toks...

Vis tyli ...
Dar toli esi...
Šalta šypsena veide,
Atrodo, kad tyliai šaipaisi.

Tavo tyla žeidžia mane,
Tavo tyla šalta,
Persmelkianti viską - kas yra šalia.

Ir viskas aplinkui,atrodo, šaiposi,
Viskas smelkia mane šaltumu,
Tyliai juokiasi.

Kam šita ironija?
Kodėl taip viskas iškreiptai klaiku?Ir vis dar nebylu...

Išanalizuok mane.
Atversk širdies knygą.
Uždaryk duris.
Nepaleisk...

Ir suprasi, kad aš nesudėtinga.
Ir tau suprantama būti galiu.
Suprasi, kad ir be logikos žinių skaityt mane gali.
Pamatysi, kad galiu būti tau  tamsi ir šviesi.

Ateik pas mane arba atplauk,
Nesuartu gėlių lauku.
Manęs sutikti nebijok
Gal ir ne idealas aš tau esu...

Jau laukiu nedirbtinių jausmų,
O gal daugiau tikiuosi veiksmų?..
Kiek keistų, paprastų, nuoširdžių...
Kurie parodytų, kokia esu.

Todėl išanalizuok mane,
Įrašyk pažymį širdies knygoje,
Užrakink spyną ant durų.
Pasilik su manim...

Man patinka bepročiai, ir visi kiti išprotėję žmonės. Nes tik su jais aš galiu nuoširdžiai pasikalbėti. tik bepročiai mane supranta. Jie labai dvasingi žmonės, jų pasakojimai man patinka.......Jų įdomios istorijos. JIE MANO DVASIOS BROLIAI. Jie... Jie išprotėję žmonės...Jie šių laikų bepročiai.

Verkiu, nes beprasmiškai tu  šiandieną išeini.
Verkiu, nes nežadi sugrįžti.
Kalbi apie tai, tik kas buvo praeitį.
Verkiu, nes nenori manęs tu išklausyti.

Ir dar todėl verkiu, nes tu neverki...
Gal per daug vilčių įdėta į ateitį?..
Verkiu ir išskyros negražios teka.
Varvekliai lieka akyse.

Verkiu, nes žmonės apie mane šneka.
Ne tą, ką randa jausmuose.
Verkiu, nes vaiko akys ne tave matyti nori.
Verkiu todėl, kad vaiko akys pasikalbėti apie tėtį nori.

Verkiu, nes saulė neapšviečia man jausmų.
Verkiu, nes išsiskyrėm nematydami klaidų.
Ir ilgai dar verksiu, nes ne tu mane lieti.
Ir sėkla pasėta tavo liko praeitį.

Glosto tik vaiko rankutė naivi.
Klausinėdama:- Tėti, kur tu dabar esi?
Verksiu ir rytoj aš...
Šiandien jau daug prilijo.

Gal tu sugrįši dar?..
Juk ne amžiams mus padalijo...

Žinot ką aš jumis jau nebetikiu..........JŪS ESATE NETGI ŠLYKŠTŪS........KODĖL TRINATE MANO KŪRINIUS....???K O D Ė L??? KO D ĖLLLLLLLLL??? K O D Ė  LLLLLLLLL?? kĄ AŠ JUMS PADARIAUUUUUUUU???JŪS NUOSTABŪS AŠ JU MYLIU.....VIENINTELIAI EST TOKIE NEPAKARTOJAMI.....NIEKS NETINKA,TIK PATYS SAU.....Ai, karočia, nesuteikiat vilties net akių pakelt aukščiau, liepiat likt konteiniarį sušalti...Gerai liksiu aš tarp šiūkšlių kuistis........Jei to norit.....Dėkui už supratimą...Jūs nuostabūs...Vienintelį tokį varnos paauodegį mačiau, ir daugiau nenoriu to pakartot...tai buvo ****

Manau...Mastau...Jaučiu...Galv oju...
2006-01-20 10:22
- Ką galvoji, kai prieš tave krenta išdžiūvęs medžio lapas?
- Galvoju, kad tai tas pat kaip ir mirtis, juk žmogus kaip ir šis lapas, pabaigęs savo kančias krenta į mirties glėbį...O mirtis tai prisikėlimas! Tik ji išvaduoja iš žemiškų kančių ir prikelia naujam gyvenimui...
- Ką matai praeinančio žmogaus veide?
- Svetimą gyvenimą, svetimas kančias, visai neatpažįstamus džiaugsmus...
- Ką mąstai, kai žiūri į dangų?
- Manau, kad tai gražu! Į dangų skrenda baikštūs paukščiai, kurie išvargę krenta žemėn.
- Ką jauti, kai matai ant kelio partrenktą ir mirtim besivaduojantį gyvūną?
- Suvirpa širdis ir drąsko gerklę ašaros. Norisi bėgt link jo ir išvaduot nuo skausmo...
- O meilė?Gražu?
- Ne, tai siaubinga! Ji žmogaus kančia...koncentracijos stovykla. Meilė- iliuzija, miražas dykumoje. Ar ne ji mus verčia daryti neatitaisomas klaidas?

Štai  ir  vėl  atėjo  ta  diena . . .Aštunti  metai  kaip  mirusi  močiutė.
Važiuoju  į  kapines, pro  kaimą, kuriame  ji gyveno  ir  kuris, lyg  krislas,
aky įstrigęs  giliai širdyje.Aš  nešiojuosi  jį  visur, kartu  su  savimi  ir  nuolatos  prisimenu , nes  ten  gyveno  mano  mylimas  žmogus – mano
senelė.        Nuolatos  prisimenu  močiutę  su  gilia  pagarba.Prisiminimai  mane
perkelia  į  tuos  laikus, kada  ji  dar  buvo  gyva, juose  aš  vėl  regiu  senolę:
raukšlėm  išvagotas  veidas, sidabru  tviskantys  plaukai, smilkiniai  nubalę,
o  akys  žiba  ir  žvelgia į mane  pro vokus, kurie  užgulę  jos  akis .Jos  raukšlėtos  rankos  mane  glosto  ir  liečia  taip  švelniai, tarsi  mylinti  mama
glėby  laikytų  savo  kūdikį  ir  glostytų  jam  galvelę.Visa  sulinkusi  ji  iš—
tiesia  nuo  darbo  jau  pavargusias  rankas  ir  apkabina . . .Apkabina  taip
švelniai  ir  mylinčiai ,kaip  niekas  kitas  dar  manęs  nėra  taip  apkabinęs.    Kiekvieną  vasarą  važiuodavau  į  kaimą  pas  mylimą  močiutę
padėti  jai  ūkyje  ir  paragauti  jos  krosnyje  keptų  paplotėlių  su  šviežiu
karvutės  pieneliu.Ir  kiekviena  vasara  man  nuolat  primena  šiuos  močiutės  pietus  ir  pienelį  dar  su  putele , taip, tik  tokia  vasara  man pilnavertė.Prisiminimuose  močiutė  vėl  su  manimi.Pamenu  kaip ji  juokdavosi  iš  mano  juoko, iš  pradžių  to  nesuprasdavau, bet  vėliau  ji  man
pasakė  ir  tai  buvo taip  juokinga, kartu  ir  labai  gera, kad  senolė  juokiasi , kadangi  retai  tokia  bepamatysi.Man skaudu  būdavo  žiūrėti,kaip
ji  sunkiai  dirba.Juk  senam žmogui  reikia poilsio.Aš  jai tai tiek  kartų
sakiau ,siūliausi  padėti,  tačiau ji  niekada  nesutikdavo  priimti  mano
pagalbos.Maloniausia  vasaros  dalis  būdavo  vakarai, kada  abi su  močiu—
te  sėdėdavom  ant  lovos  ir  šnekučiuodavomės.Ji  megzdavo,  o aš  vyniodavau  siūlų  kamuolius.Patikdavo  žiūrėti  kaip  jos  raukšlėtos  rankos
vikriai  mezga. Tokios  akimirkos  labiausiai  ir  išliko  atminty.      Kada  mano močiutė  būdavo  laiminga, laiminga  būdavau  ir aš.
Prieš  miegą, pamenu, močiutė  man  skaitydavo  knygelę.Aš  įsirangydavau
į  jos  lovą, apkabindavau  senelės  kaklą  ir  žiūrėdavau  į  žodžius, kurių
nepažinojau.Tuos  žodžius  man  skaitė  močiutė.Jie  taip  nuostabiai  skambėjo, nes  buvo  ištarti  mano  mylimo  žmogaus  lūpom.Dar  lig  šiolei  skamba  ausyse.Prisimenu ,kaip  švelniai  ji mane  vadino, niekas  kitas  taip ne—
pavadins,su  šiluma, su meile  ir  begaliniu  rūpesčiu:”-- Eglute, dukrele.”        Kokia  saugi  ir  mylima  tada  jaučiausi!Ji  man  buvo  ne  tik  močiutė,
bet  ir  mama, pati  geriausia  ir  nuostabiausia  mama pasaulyje.Ir  viskas  praėjo…Buvo. . .O  dabar,štai, stoviu  priešais kapą, prieš  šaltą  paminklą  močiutės atminimui.Man  to  akmens  nereikia!Man  nereikia!Jis  nieko  nereiškia,
prieš  paminklą, pastatytą  mano  širdyje  ir  meilę,kurios  močiutė  neišsinešė
anapilin , ją  paliko…Paliko  man, kad  turėčiau ir branginčiau.Prieš  mirdama
ji  paėmė  mano  ranką  į  savo  delnus,apglėbė,tvirtai  suspaudė  ir  tarė  paskutinius  žodžius:”--Sveikinu  su  gimtadieniu”, o paskui  daug  palinkėjo  ir  pasirodė,kad  užmigo, bet  ne... ji  išėjo. . .Išėjo  amžinai  ir  jau  niekada  nesugrįš. . .      Man  ji  tebegyvena, mano  širdyje, mano  atsiminimuose, kurie  gyvi,kad
atrodo, viskas  įvyko dar  vakar.Aš  senelę  prisimenu  tik  su  ašarom  akyse,
man  ima  spausti  gerklę. . .Kitaip  negaliu.Man  be  galo  liūdna, nuo  min—
ties, kad  jos  jau  nėra, kad  nuvažiavus  į  kaimą ,ten  jos  nerasiu,ji manęs
jau  neapkabins  ir  nepaglostys . . .Liko atidarytos ,atviri langai
tarsi laukdami ,kol grįš iš ūkio močiutė .Atrodo ji išėjo minutėlei ,bet tuo sugrįš :
rankose nešina kibirus sklidinus dar šilto pieno .Pamačiusi mane juos sekundėlei padės ,o aš tada ją  greitai pribėgus apglėbsiu ir pabučiuosiu į skruostą .
  Mintyse taip dažnai keliauju laiku .Bet kada nuvažiuoju ten ,kur gyveno mano močiutė jau nerandu besikūrenančios krosnies ,o ant durų uždėta sunki spyna .
Nuo lietaus medinis namas griūna ,tarsi praradęs viltį ,sulaukti grįžtančios močiutės.
Gėlių darželis suvešėjęs tik žolėm .Net  šulinys išsausėjęs .        Tada  nesupratau, kad  aš  ją  myliu , iš  pradžių  branginau, vėliau
stipriai  prisirišau  ir  tik  dabar, kada  praradau, aš  taip  aiškiai  suvokiu,
kokia  ji  man  brangi.Ir  tik  dabar , kada  išėjo  amžinybėn, aš  suvokiu, kaip
stipriai  ją myliu  ir  kaip  skaudu  jos  nematyti, nepaliesti. . .Kaip  skaudu…
Dieve, kaip  gera  buvo  žinoti, kad  ji  gyva!        Tai skaudžiausia žaizda, kokią tik  galėjo  padaryti  gyvenimas,
palikdamas  tik  neišdildomą  atminimą  mano  širdyje.Liūdniausia  tai, kad
ji  negyja.

Vienišas laivas ir balta burė – taip,  jie neatsiejami ,kaip ir žmogus ir jo juodai baltas gyvenimas .Kas yra laivas ? Kas yra žmogus ?Jie vienodi .Žmogus gyvenime
Yra visada vienišas ,net ir tada ,kada jam atrodo ,jog jis turi draugų ,turi šeimą ,turi tėvus .NE !Jis yra vienišas ,juk ne tėvai ,ne draugai susiduria ir kovoja su ištikusiom problemom ,o pats žmogus .Taip ir mažas medinis ,niekingas vienišas
laivelis pasiklydęs jūroje ir klajojantis tarp klastingų bangų ,kurios vienaip ir kitaip jį pražudo .Kaip ir žmogų gyvenimas .O žmogui gyvenimas – baltai juodas ir
visada plūduriuojantis problemų ir išbandymų jūroje .Bangos visada periodiškai tai pakyla ,tai nusileidžia ,kol  galiausiai nenuskandina žmogaus – to menkučio laivelio su iškelta balta bure .Juk galiausiai kada pavargsta kovoti su nenugalimu priešu – gyvenimu ,vis tiek tenka iškelti baltą burę ,tačiau niekada ji nieko nereiškia .. .
      Gyvenimas toks jau yra ,jis nepripažįsta pralaimėtojų ,nes visi medinukai laiveliai niekur nedings, iki galo nesužaidę žaidimo gyvenimo jūroje .Teks atlaikyti galingas putojančias bangas , arba jose nuskęsti ir taip parodyti pralaimėjimą .Juk laivas nepakils į dangų ir nenuskris .Stebuklų nebūna !O jei kas ir tvirtina jog matė stebuklą ,visada jį galima paaiškinti remiantis logika .Tik bepročiai gyvenimo laivai tvirtina regėją stebuklą .      Taigi, mes esam mediniai laivai ,visada iškėlę baltą burę ,bijodami gyvenimo grėsmingų išbandymų ,kad staiga neprarytų putojanti banga .Mirštam niekingai – sutręšus lentoms ir nuskęstam ,kaip Titanikas : staiga ir netikėtai ...Juk neesam mes neįveikiami ,visi laivai skęsta ,net ir didingasis Titanikas – visų perdėtai išliaupsintas .Mes esam niekingi ir menki prieš žemę ir visatą – tik žmonės .O ką tai reiškia ?NIEKO !      Gyvūnai ,augalai ir žmonės – mes lygiaverčiai ir nematau aš visame šitame palyginime skirtumo .Visos trys karalijos kvėpuoja ,maitinasi ir dauginasi ,turi charakterį .Tik augalai visada būna pranašesni, savo ramumu ir naudingumu ,ne taip kaip žmonės ar gyvūnai ,juk jie nuolat tarpusavyje konkuruoja ,žudo vienas kitą .Tarp gyvūnų ir žmonių nuolat vyksta karas ,daugelis
mano ,kad tai natūralu .Bet ar natūralumui galima priskirti vienas kito naikinimą ?
Ar natūralumu galima vadinti – žiaurumą ?Nieko jau nestebina gyvūno nužudymas .Todėl aš ir sakau ,kad mes ne žmonės ,mes niekingi mediniai laivai ! Žmogus niekada nejautė meilės kitam žmogui ,nes jis tik medinis laivas neturintis variklio .Taip pat ir gyvūnas .        Kas vadinama meile ,reiškia prieraišumą ir kartais mažutę priklausomybę ,ar simpatiją ,tačiau tai greitai praeina ir su laiku ieškoma ko nors naujo ir neįprasto ,kol vėl nenusibosta ir iš naujo neieškoma .
Kaip ir laivas truputį paremontuotas ,pakeitęs vėjo sudraskytas bures , išplaukia vis į naują kelionę .    Viskas taip paprasta ir lengvai paaiškinama ,kad net neįtikėtina !...
Blogiausia tai ,kad žmonės nesikeičia ,net ir labai norėdami ,kad ir kiek stengtųsi ,
jie vis vieną lieka tokie patys – žiaurūs ir negailestingi ,vieni kitų naikintojai .Kad
ir nekaltais veideliais ,jų akyse nuolat šmėsčioja liepsna ir kraujas .Jie kaip vilkai staugia iš noro ,ką nors sunaikinti ,kam įkasti ,ar sudraskyti iki paskutinio skutelio .
Toks žmogus iš išvaizdos gražutis ,nebylus ,vienišas laivelis su balta iškelta bure yra naikintojas ,jis negailestingai skrodžia bangas ,taškydamas į šonus vandenį .
Lekia kaip vėjas, skubėdamas iš alkio į ką nors atsimušti ir sunaikinti ,tuo pačiu
susinaikinti ir pačiam – kaip menkutei biteliai .Juk nieko nuostabaus ,jis tik vienišas ,medinis ,nereikšmingas laiveliūkštis ir dar su balta bure .
    Žmogus visada toks buvo ,toks ir liks – medinis laivelis ,kad ir gražus savo baltai juodame gyvenime ...Skrodžia ir skrodžia dideles gyvenimo bangas

- Ką galvoji, kai prieš tave krenta išdžiūvęs medžio lapas?
- Galvoju, kad tai tas pat kaip ir mirtis, juk žmogus kaip ir šis lapas, pabaigęs savo kančias krenta į mirties glėbį...O mirtis tai prisikėlimas! Tik ji išvaduoja iš žemiškų kančių ir prikelia naujam gyvenimui...
- Ką matai praeinančio žmogaus veide?
- Svetimą gyvenimą, svetimas kančias, visai neatpažįstamus džiaugsmus...
- Ką mąstai, kai žiūri į dangų?
- Manau, kad tai gražu! Į dangų skrenda baikštūs paukščiai, kurie išvargę krenta žemėn.
- Ką jauti, kai matai ant kelio partrenktą ir mirtim besivaduojantį gyvūną?
- Suvirpa širdis ir drąsko gerklę ašaros. Norisi bėgt link jo ir išvaduot nuo skausmo...
- O meilė?Gražu?
- Ne, tai siaubinga! Ji žmogaus kančia...koncentracijos stovykla. Meilė- iliuzija, miražas dykumoje. Ar ne ji mus verčia daryti neatitaisomas klaidas?

Drugelis

Aš tokia vieniša esu.
Kad ant šakos net pasikart galiu.
Manęs jau nieks nepavadina - drugeliu gležnu.
Visi tik ateina išeina ir taip suka ratu.

Man draugas lapas ilgas,
Jis priima mane kokia esu.
Akim rašau tau laišką
Ir virstu drugeliu...

Nutūpsiu ant šio lapo,
Nupiešiu tau save.
Tegu visi pamato
Drugelį manyje.

Plasnos šis laiškas ilgas
Su nuotrauka mana,
Ir visos dienos pilkos
Paliks baltam lape.