Mirtis, dabar man atrodo
Vienintelis vaistas ligoniui
Iš kančių nelaisvės išgelbstintis

Mirtis dabar man atrodo
Takas pramintas.
Grįžimas namo iš kelionės.

Mirtis dabar man atrodo
Išsiblaivęs dangus.
Slapčiausios tiesos suvokimas.

Mirtis dabar man atrodo
Gimtieji namai
Po ilgų kalėjimo metų.

Rašytojo Artūro Grafo žodžiai

Užjausdama klausiu tave,
Tu mano liguistas, išvargintas kūne:
Ar mudu pasieksim prieš naktį
Dar vieną, galbūt paskutinę viršūnę?

Tu man kaip kantrus išakas
Stovėdamas, klupdamas, nori nenori,
Tempi mano visą gyvenimo svorį,
O po kojų kaskart vis kietesnis, siauresnis mūs takas.

Kai kada pasitaiko,
Atsiminęs jaunystę, po laiko
Išakas mitriai pasispardo...
Ak, vargše tu mano kantrus gyvulėli,
Žinau, kad čia pat pasigesi tu vėliai
Savo lovio ir gardo...

Gana! Nebetęsiu!
Juk dar taip neseniai
Man ėme aitrinti lūpas
Tie ironijos kartūs šypsniai.
Ir dar taip neseniai-
Gal tik vakar-
Kaip paukštė plasnojo dvasia
Ir tiesė į viršų sparnus,-

O širdies gelmėse
Lemties grėsmingam sprendimui
Ir šiandien esu neklusnus,
Ir šiandien tikiuosi kartu su tavim,
Tu mano liguistas, išvargintas kūne,
Pasieki prieš naktį
Dar vieną viršūnę.

Norisi išprotėti...Sėdėti baltam kambarį su tramdomaisiais marškiniais ir kalbėti...kalbėti su savimi, šauktis mirties.
Norisi naktį eiti į nežinomą mišką, justi į kūną besisiurbiančius vilkolakių nasrus, tekatį kraują. Noriu matyti savo paskutinį kraujo lašą, nualpti ir taip užmigti amžiams. Aš būčiau laiminga matydama jų akyse mirtį.
Norisi staugti į naktį, į mėnulį...
Norisi draskyti save pačią, braižyti, išplėšti vis dar plakančią  širdį sau iš krūtinės ir sviesti į tamsybę, į tolį.
Norisi užsimerkti ir lysti i žemę, kurios grumstą spaudžiu nenumaldomai drebančia ranka.
Norisi išeiti į pasaulį, kur pagaliau pasitikčiau savo paskutinę gyvenimo sekundę.
Norisi kelti į aukštumą bejėges rankas, bet jos vis nusvyra perrėžtos vilkolakių nasrų. Perrėžtos iš noro mirti...
Norisi pabėgti žvilgsniu nuo bejausmių akių, bet vis atsimušu į sieną išteptą juodu krauju. O lūpos aimanuoja :mirtis, mirtis, mirtis........
O po to... Norisi pakelti bejėgę nusvirusią galvą, nubraukti kraujo ašaras nepaklusnia, drebančia  ranka ir gryžti.

Kai kas be galo būna žingeidus
Ir mėgsta klausinėti:su kuo kieno žmona gulėjo.
Plati jo tyrinėjimo sritis - žmogus,
Kiek reiškiasi jame jo polinkiai žemieji
Jis žino viską, kas pažemint kitą gali
Ir iš žmogaus garbingo padaryt ,,žmogelį"

Visur atranda jis ką norint intymaus.
Jis mirkčioja akelėm ir kikena.
Distancija ir pagarba žmogaus
Visai neliečia subtilaus jo meno.
Gyvenimas jam - smulkmenų istorijėlės,
Labai pikantiška ir linksmutėlė.

*
Yra tokių, kurie geri, net baisiai gailestingi
Ir širdį tau parodyt laukia tik progos.
Jie niekad rūpintis tavim netingi;
,,Vargšeli tu" jie nebaigia kartot,
Jų akyse kažkaip savaime
Esi įkūnyta nelaimė.

*
Bet išdidusis gailesčio nelaukia
Ir pats nerodo jo per greit.
Jis moka būti vienas, atsitraukęs,
Jis moka kito intymumo nepažeist.
Kiekvienas atskiras žmogus - pasaulis savyje,
Ir kaip žvaigždė skaisčiai šviečias tik atstume.

(1943.IX.22)      Mačernis

Kodėl taip sunku gyventi su savimi?

Taip norisi gerai išiverkti....nes jau skausmas spaudžia mano nuvargintą krūtinę....Taip norisi tvirtai prie ko nors prisiglausti...
Man sunku apsimetinėti, kad aš stipri (nė velnio aš nestipri) paprasčiausiai toki tik privalau būti. Bet man taip sunku....aš noriu išsiverkti...išmėtyti savo skaudulius. Noriu išsipasakoti atvirai, gal palengvės...noriu stipriai apkabinti mylimo žmogaus pečius...noriu pašnabždėti jam švelniai ....******(seniai tave myliu)****Mane slegia....mane spaudžia iš vidaus....Atrodo sprogsiu....Tikriausiai per ilgai tyliu.Tikriausiai per sunku užgniaužus savyje laikyti tiek skausmo...tikriausiai....Taip. Aš verdu, kunkuliuoju....todėl ir skauda. Tikriausiai....:(  Einu išsiverkti....jau labai skauda laikytis. Ašaros uvirė manyje...Aš degu iš skausmo.....

Ateis pavasaris miglotas.
Šypsosis artimųjų veidai.
Ir tu pareisi nespalvotas,
Užsidarys i mane tau keliai.

Myliu ne tave, o tavo švelnumą.
Myliu ne išvaizdą, o tavo akis.
Myliu ne plaukus, o supratingumą.
Nors tu manęs nemyli, šiuo momentu tau plaka mano širdis.

Kaip gimsta eilės aš jau žinau,
Ką jaučia poetas aš tą patyriau,
Tik gailiuosi vieno: – kad tave pamilau,
Ir ant savo širdies paslydau.
Dabar suprantu, kad su tavim kalbėdama, aš kas kart vis klydau.
Tave bučiuodama degiau,
O tu mane šiandien nuvylei.
Tik pabučiavus tave pirmą kartą, aš jau pajaučiau, kad atsisveikint teks.
Ir tom pačiom akim pažvelgti,
Į tavo ateitį jau be manęs.
Aš neturiu vietos tau, o tu neturi vietos man,
Tu suteikei man tiek skausmo, kiek ir džiaugsmo.
Esu dėkinga. Be abejo ir laiminga.
Aš tik save dabar kaltinu...nors ir abu to norėjom.
Aistra apgavo ir po lygybės ženklu slepiasi ašaros
Už tam tikrą kainą man parodei veidrodį.
Ačiū.