TU uzsisklendes, tu neatviras zmogus.
apie tave man rasosi eiles
bet ne todel kad esi man brangus

Nekensiu tokiu, kurie nekalba su manimi
Noriu iseiti, juk tu vistiek nekalbi su manim.

Bet nenoriu apie tave rasyti - savo popieriaus gadyti
Taip kaip taves matyti
Gal tu manes nekenti ir diena be manes sventi

Raminu save : neverk,neverk sirdele neverk{gal zinai sita daina}
Bet klausant jos sirdele tik dar labiau verkia
Nes ten tiek daug MUSU

Atėjo jo mirties valanda

Uždegiau jam žvakutę tyliai sėdėdama vonios kambaryje.

Rašiau šią posmo eilutę, nesvarbu apie ką.

Prieisim ir mes kada nors prie savo bedugnės krašto

Gal ir mes gulėsim gatvėj negyvi neparašę atsisveikinimo rašto.

Ras mus pareigūnas su smurtinėm žymėm – gal kažkada....

O jam taip nutiko ir buvo gana.

Gyvenimas vieni likimai, apgavystės

Jį užmušė smurtaujanti pikta ranka

Nepavyko apsiginti, turbūt kaip visada.

Išėjimai – atėjimai.

Būna ...nelaimingi nutikimai.

Belieka spalvoti prisiminimai...pilka juoda balta – jau vadinama spalvota ?

Išėjo jis nes norėjo, todėl buvo išėjęs, o dabar ir nuo savęs išėjo.



Norėjo ir palengvėjo minutei, o dabar ir visai amžinybei

Todėl kad jam reikėjo – matyt priverstinai.

Jis norėjo išvažiavo – matyt jį kažkas apgavo

Ir jis mažai ką apgavo, gal su kažkuo kariavo

Uždarbiavo -  turbūt perdozavo...

Gal gyvenimo narkotiko,

Gal cheminio egzotiko.

Jis norėjo, buvo sunku, turbūt kad nekiltų ir saviems klausimų

Bėgo nuo savęs, nuo brolių seserų, bėgo nuo bėdų, bėgdamas pakliūdavo į spąstus - dažnai, deja...

Bet bėgdamas nugriuvo į medinę dėžę...gaila, deja.

Deją šiuo metu net saviems sunku, deja...

Nes jo nėra nei už metalinių durų, nei kažkur už Lietuvos ribų, o jis dabar už medinių durų po žeme.



Išlydėsim žinom, pagailėsim,

Tik ar viso to nuoširdžiai panorėsim,

Aišku savo žodį kiekvienas prie širdies dėsim

Klausimų turėsim ;ar jis pats išeiti norėjo,

Gal problemų turėjo

Ar tikrai jam šitokio poilsio reikėjo.



Gaila buvo – gailėkimės, ne jo bet gal šiek tiek ir savęs, nebendravom, per mažai mylėjom...galbūt.

Gaila atsitiko – palydėkim, užkasim duobėj, tik nemeskit kartu ir prisiminimų į tą pačią duobę, neužkaskit savoj atmintyje, palikit šiek tiek meilės širdį.

Atsisveikinkim...vėliau atsiminkim, tik geruoju paminėkim. O apie save patį patylėkim, ko nuo tavęs trūko jam nenuslėpkim.

Nereikėjo engti, nereikėjo savo namuose jo vengti, dabar ko trūko bumerangu sugrįš ir kiti tai savo akyse matys, o tavo jausmai širdin sugrįš, prisiminimai ilgam aplankys, neilgai stebėsiesi, savo ydų bodėsiesi.

Kartais taip norisi žmogui pasakyti atvirai...
Bet jis nueina tik linktelėjęs galvą.
Taip norisi man verkti - gal palengvės...bet vis lieku viena.
Aš viena su savo skausmais ir visais sumautais jausmais net atrodo pačiam artimiausiam žmogui aš jau neberūpiu.
Jo jausmai man atbuko...o aš kaip kvailutė beldžiu į to tuščio kambario duris. Jis ten bet man neatidaro, negirdi manęs nejaučia manęs...O aš savo viduje degu, jam žvelgdama į akis verkiu. O jis vies tiek...

Dieve, kaip aš pavargau...ir kaip man skauda būti tokiai žmogiškai ir sentimentaliai jausmingai...


  nepalengvėja man kai išsiverkiu o tik dar daugiau klausimų suksikaupia.
Aš noriu pas mamą, tik ji mane apkabina tik pas ją aš pasikraunu energijos ir polėkio toliau išgyventi bent savaitę..
bet kaip aš norėčiau savo gimtadienio proga tokios dovanos : atsukti laiką atgal.    Su kiekvienu mėnesiu aš iš naujo save pažįstu ir dėl to man lengviau gyventi...
      Ką kažkada taip mylėjau taip apkabinus bučiavau ir naktim glaudžiau išsisklaidė kaip rūkas vėjyje. Kaip gaila ,nes aš visdėlto į tą rūką įdėjau vilčių. gaila svajonių kurios vos pradėjus pildytis žūsta.
  Man nusibodo būti tarsi mažu vaiku žaidžiančiu su smėliu.

Man skauda gyventi, jis mane muša.

Man patinka burbuliukai:)) patinka vitaminas C :))

kažkoks keistas gyvenimas, matyt todėl keistai ir aš jaučiuosi, tarsi turėtų nutikti kažkas gero:))

Sakė rojaus  danguje nėra,
O aš tikiu, kad galima atrasti jį ir debesyje.
Tik tada jei tavo angelas šalia.

Sakė rojaus danguje nėra,
Ir laužai ant debesų nesikūrena,
Sako angelų ten nėra,
Ir jie neskraido mergaičių mintyse.
Sakė, kad šiame pasaulyje dangaus nėra:
Man taip pasakė mylimo žmogaus angelas.

O aš tikiu, kad mylimo akyse atrasti angelus gali.
Aš tikiu kad mylimu žmogum ir patikėti gali.
Tai negi aš ta mergaitė ir esu, kad taip viskuo lengvai ir greitai patikiu.

Pridek mane kaip cigaretę, iš aš parašysiu tau poemą apie tave.
Užkurk mane kaip laužą ir aš tau parodysiu savo dangų širdyje.
Užvesk mane kaip mašiną ir aš nuvešiu tave ten kur svajoji.

Ir palik mane, nes tu esi tik tuščia stiklinė !
Neįstengi uždegt,
Tu nemoki užkurt,
Nesugebi užvest.
Nes tu esi tik gulintis akmuo, paleistas paauglio rankom į stiklą.
Nes tu esi išblukęs grafiti ant sienos.
Nubėgęs nuo lietaus dažas.

Nekalbėk daugiau !
Nes tu esi ką tik gimęs mažas kačiukas,
Vargšele, tu palikta  - savo jausmuose esi viena.

ieškau buto Kaune, gal kas žinot kur galėčiau išsinuomuoti>
2007-08-14 10:48
Išsinuomuosiu kambarį arba butą Kaune.

svarbu  kiek valandų, nesvarbu kiek metų tau  Jam , koks skirtumas, nesvarbu ar tyli telefonas, ar begausi sms ar tau kas paskambins iš tiesų nesvarbu.
    Jie pamatė...vienas kito akis, pamatė ,,tą“ žvilgsnį apie kurį kalba visi, apie kurį  romanuose rašo. Jie pamatė vienas kitą va taip.
      Jie pajautė...nuo to ir prasidėjo – tik nuo žvilgsnio ir to dilgčiojimo širdyje  Prasidėjo viskas. Tokia keistai nuostabi ir skaudi istorija, kuri patiko tik Jiems. Prasidėjo jausmai, kuriuos jautė tik jie. Jausmai kurie trukdė kitiems. Jie pamilo, o tą pačią minutę su jų meile, kitiems gimė neapykanta ir pavydas. Nuo to laiko prasidėjo slaptas karas ir slapta meilės istorija bet net ir tai nesvarbu, jie turėjo savo Pasauly Pasaulyje. Jie gyveno vienas kitu, gyveno meilėje vienas kito širdyje. Ji virpėjo Jam kaip rasos lašeliai virpa ryte ant voratinklio šilkinių gijų .
    Priplaukė į jos krantą baltas laivas ir išlipo jūreivis gražus, atrodo taip ilgai lauktas su mylinčia šypsena ir puokšte bučinių ,jis užmovė jai ant piršto liepsnojančią meilę, apkabino virpančia aistra. Jie įsiliejo vienas į kitą ir atrodė ilgam ( kaip dažniausiai taip atrodo) Taigi...jie įsiliejo vienas į kitą, Jam ir Jai atrodė stebuklingas pasaulis ir kartu su tuo pasauliu visas dangus su žvaigždėm sukosi šoko ir dainavo, atrodė žvaigždė mylisi kartu su mėnuliu, atrodė medžių šakos bučiuojasi ir vėjas alsuoja, atrodė, tada kad visi visi žmonės bučiuojasi ir paukšteliai susikibę sparnais tik taip ir skraido. Aišku tokią akimirką norisi sustabdyti laiką. Atrodo atsidūrei filme, arba atrodo tu sapnuoji...
  Jis lydėjo ją namo ir taip nesinorėjo eiti, kaip pasakoje, kaip gražiausiam sapne nuvilnijo bučinio banga, visu kūnu bėgiojo aistros šiurpuliukai, ausyse užgrojo stebuklinga fleitos melodija, tokia kokią girdi tik mylintis žmogus. Atrodė, kad dar taip niekada nebuvo.        Tikiu meile iš pirmo žvilgsnio....tikiu stebuklais...nes Jis stebuklas mano gyvenimui....tikiu aistra....Jis ypatingas, vien todėl, kad myliu jį nuo to pirmo žvilgsnio, nuo to stebuklingo bučinio, kuris apkabino mano širdį. Tuo pačiu jis apkabino mano gyvenimą. Nuo tada aš gyvenu Juo , nuo tada aš gyvenu Jam.. Gyvenu dėl to, kad matyčiau jį, gyvenu kad jausčiau jį, aš tik todėl gyvenu, kad kiekvieną dieną pažvelgčiau jam į akis, kad kvėpuočiau jo žvilgsniu, jo kūnu. Aš nuo jo prisilietimo svaigstu jausmuose, svaigstu nuo tos aistros, kuri gyvena manyje, ir tik dėl JO.
    Žinau ,kad rašau, kaip kokia paauglė, kaip mažvaikė, bet juk žmonės visi tokie būna ir visi taip galvoja tada kai įsimyli, mes visi vienas kitą mylėdami sumažėjam, tarsi išprotėjam ir pradedam elgtis ir kalbėti keistai. Juk už tai nebaudžiama Aš jį myliu. Atrodo galiu tai išrėkti, užrašyti ant didelės didelės sienos. Aš galiu visiems tai pasakyti, gatvėje einantiems praeiviams ir žinau, kad kiekvienas mane supras.. Aš myliu jo išvaizdą, jo plaukus, jo kiekvieną kūno dalelę, jo balsą, jo balsą telefone, myliu jo parašytą žodį sms“u, myliu jo odą, jo prisilietimus, jo švelnumą nešioju savo širdyje. Atrodo galėčiau pradėti vaikščioti vadeniu    Bet deja... būna toks dalykas, kaip juoda duobė, nesibaigiantis kritimas į ją. Tas bjaurus tas šlykščiai bjaurus žodis išsiskyrimas. Savęs nužudymas iš vidaus. Bet aš tada nemiriau – baisiau, aš vegetavau. Ta laiminga mergaitė tapo zombe. Aišku, norėjau tada mirti, bet kažko laukiau, kažin ko tai laukiau, nesąmoningas laukimas. Pati save taip kankinau, bet ne jis mane kankino nes Jis mane paliko. Laukiau kad mane kas nors nužudytų, o taip ir darė, žudė baisiausia mirtimi -nežinomybe, kankino.    Jis neatrašė į mano žinutes, neatsiliepė į skambučius, neatidarė namų durų, jis nesusitiko su manimi. Jis staiga išnyko, keistai dingo, nors jis ne magas ne burtininkas, bet jis dingo,(kaip x-file seriale) ir jis neturėjo paaiškinimo kodėl Sakė - ,,NEŽINAU“ ir šitaip visada, iš jo nuostabiai gražių lūpų iš tų bučiniais kvepiančių lūpų girdėjau tik ,,nežinau“ va tada patikėjau, kad sapnavau  tada tikrai atrodė, kokia čia pasaka buvo, koks šito romano pavadinimas, atrodo skaičiau nuostabią istoriją bet kaip ji vadinosi? Ar žinojau ir pamiršau, ar nežinojau iš vis?
    O jis man atrodė toks nuostabus, jo balsas mane varė iš proto, jo balsas mane ,,užvesdavo“ kaip variklis užveda mašiną. Jo prisilietimai užklodavo aistra, kvepėjo meile ir ateitimi. Aš jį mylėjau. Jis tylėjo.    Užmigdavau tik migdomųjų tablečių dėka, valgiau per prievartą ir tik vieną kartą per dieną, nes daugiau nesinorėjo, ėjau į darbą, bendravau su žmonėmis jie man padėdavo nė patys to nežinodami, kad padeda, palaikė bendravimas. Aš laukiau jo, laukiau – gyvenau laukimu, ta durna viltim. Aš buvau mirusi gyva. Jis gyveno manyje. Aš laukiau....laukiau laukiau... Pati sau pastačiau paminklą su užrašu:,, mirė gyvendama meile.“
    Bet...nežinomybė užmigdė mano meilę. ( tarsi žiemos miegui) Nežinomybė užmigdė mano jausmus. Aš buvau priversta pradėti viską iš naujo. Aš pradėjau vienatvę, pradėjau kažką be pavadinimo, vegetavau beprasmybėje. O jis vis tiek man vaidenosi, girdėjosi. Dirbau parduotuvėje pardavėja. Jis ateidavo į mano kasą aš tada pradėdavau virpėti, verkti savo viduje. Man tada tiek klausimų kildavo. Ašaros akyse rinkdavosi (tada supratau, kad esu stipri ) suvaldydavau ašaras ir ne tik,- savo virpulius suvaldydavau save. Jo atėjimas vedė mane iš pusiausvyros, jau nekalbant, kad vedė iš proto. Gelbėjo tik darbas ilgas, sunkus, nuolatinis darbas, viršvalandinis darbas. Bendravimas su žmonėmis, su nepažįstamais žmonėmis, kurie manęs nepažįsta ir kuriems nekyla klausimų: kaip aš gyvenu, kaip laikausi, kaip tavo santykiai su mylimu žmogum ir panš....Mane gelbėjo nepažįstamų žmonių šypsenos, jų kvailos beprasmės kalbos, jų tušti žodžiai ir juokingi sapaliojimaiAš gyvenau jų džiaugsmuose, jų kasdienybėje, nes kasdien juos matydavau. Aš godžiai gėriau akimis jų linksmas nuotaikas. O mane paskandindavo Jo pasirodymas: JIS ateidavo ir tarsi sunkų akmenį į mane mesdavo abejingai ištardamas: - Labas. – mane tai užmušdavo, ta jo ironiška šypsena ir stiklinis žvilgsnis, kažkada taip mylėtas ir kažkada buvęs gyvybingas. Ausyse taip ir skambėjo ta kvaila daina ,,Pamiršk mane, pamiršk mane svajotą ir mylėtą, pamiršk mane kaip sapną pamiršti....“ Nors ir skendau viduje savo ašarose, savo kruvina dar plakančia širdimi atsakydavau jam :- labas, su mintimi, Ričardai, kaip aš tave mylėjau, ahhh, kaip mylėjau.. Paliesdavau tave akimis, be pykčio, o su nusivylimu, su tuo prakeiktu apmaudu ir skauduliu. Kaip kempinė siurbiau į save JO atvaizdą kaskart kai tik JIS ateidavo, mano akys degė, ausys gėrė JO kiekvieną žodį, stovėjau ir kaip kvailutė žiūrėdavau į JĮ, žiūrėdavau į JO kažkada rankom glamonėtus plaukus į JO kažkada mano lūpom JO bučiuotas lūpas, Jis kaip magnetas mane traukė , traukė prie odos, kurią  bučiavau .taip beprotiškai norėjosi išlipti iš savo kasos ir pulti Jam į glėbį, vos tvardžiau save nepuolus apkabinti. Aš taip norėjau bėgti pas tave, kaip mažas vaikas bėga pas mamą. O jis dar lyg tyčia klausia :- kaip sekas?- tipo kaip dirbti sekas aš teatsakiau – gerai. Nors visa virpėjau ir nė velnio man čia gerai nesisekė, juk TU sugriovei mano smėlio pilis taip kruopščiai statytas, juk Tu...nes TU taip padarei....      Ir greit nueidavo...va šitaip ateidavo trumpai ir greit nueidavo. O aš taip greit apsidžiaugdavau, kad Jis atėjo...Jis atėjo .ir taip greit nuliūsdavau, kad Jis išėjo. Ir kodėl aš džiaugdavausi...mylėjau, nors ....ai, mylėjau koks dar ,,nors“:...( va kaip jaučiasi seni nusibodę žaislai vaikų lentynose)     Laikas gydo žaizdas...Laikos gydo jausmus, kad ir kokius suplyšusius Išgydė ir mane. Pradėjau blaiviai mąstyti Tarsi ,,išsipagiriojau“ po daugiadienių   Aš atsimerkiau...Pasijaučiau pabudusi iš košmaro(taip, nes graži meilė, buvo virtusi košmaru, mane ,,pametė“) Pradėjau naują pradžią, kitą gyvenimą, jį matydavau lengviau, pro jį jau galėjau praeiti, galėjau ,,numesti“ žodį, o anksčiau ,,paduodavau“ žodį (supakuotą kaip dovaną.) 
    Deja toks gyvenimas irgi ne taip ilgai tęsėsi – priežastis ir vėl JIS. Taip tas pats JIS. Nejučia prasidėjo ilgi nuoširdūs pokalbiai, sms“ai. Juose skambėjo žodis ,,meilė“ ir toks pasakymas, kaip :,, aš tave tebemyliu“., bet aš jam nejaučiau tos meilės, ją laikas kaip dūmą išsklaidė. Jo abejingumas ir dvelkiantis šaltis nuplovė ką turėjau kažkada gražaus.      Pasirodo Jis tuo metu turėjo merginą su kuria  ilgus metus draugavo ir tiesiog nenorėjo nutraukti ilgalaikių įsišaknijusių santykių (atrodė prasminga) Aš buvau neištikimybės įrankis. Bet vėl gi ,,laikas“ .Patys santykiai išvirto su šaknim ir staiga Jis prisiminė mane. Aš bandžiau ieškoti savyje bent trupinukų nuo to kažkada buvusio skanaus karšto pyrago. Ir radau...nors jie jau gerokai atšalę.      Gaivinau meilę, kaip mirusį lavoną, (Kėliau Feniksą iš pelenų) tiesą sakant nepavyko iš pradžių. Ir dar kartą tiesą sakant apgaudinėjau jį savo žvilgsniu savo prisilietimais, žodžiais. Nežinau kodėl taip dariau. Atrodė, kad noriu vėl Jį pamilti, vėl noriu jausti tai ką jaučiau anksčiau. O ištiesų tik mano akys Jo norėjo, čia kaip instinktas, čia buvo tarsi :buvusios meilės vardan : Ura   Jis buvo man nuostabiai geras draugas.
Žaidėm jausmus, mylėjomės, Jis man sakė, kad myli, linksmai leidom laiką, o aš Jam melavau, kad myliu. Sugalvojo, kad reiktų kartu gyventi, aš ir sutikau, o kaip reikalas pakrypo rimta kryptim – aš Jį palikau. ( gavosi nesąmoningas kerštas) net to neplanavus – tiesiog taip išėjo. Tikrai galvojau, kad jo nemyliu, gal kažko išsigandau, bet atsukau jam nugarą. Mes susirašinėjom, likom draugais. Buvo toks tarpsnis, kad tyla tvyrojo. Jis gėrė. Jis liko vienas įskaudintas, kaip kažkada aš buvau įskaudinta. Tas išsiskyrimas davė naudos, atnešė supratimą. Atnešė glėbį jausmų. O gyvenimas moka koją pakišti, yra geras pasakymas – draugo kainą pajunti, tada kai prarandi, aš supratau, kad jį pamilau iš naujo. bet va šitaip ir prisišnekėjau, sugrįžo jausmai, sugrįžo viskas iki paskutinio trupinio,  vėl iškepėm tą skanų pyragą, su tuo svaiginančiai gardžiai kvepiančiu kvapu.
Aš supratau, kad noriu jį matyti, supratau, kad noriu gyventi su Juo. Po truputį Jo akyse įžvelgiau tą Ričardą, tą mano seniai mylėtą žmogų. Mes susitaikėm, viską ilgai ir smulkiai išsiaiškinom, mes vieną kitą supratom, mes atleidom vienas kitam. Ilgai kalbėdavomės apie jausmus, netgi apie praeitį, ir apie ateitį, garsiai svajojom. Prasidėjo nauja meilės istorija su tais pačiais aktoriais tik jau kitam filme  Meilė tokia, ji klastinga, ji apgaulinga, ji skausminga, bet ji ir saldi, svaiginanti.