Ačiū ačiū ačiū ačiū ačiū ačiū ačiūūūūūūūūūūū

Jūs gražūs man kaip varnos pauodegys raudonas.
Jūs mieli kaip morge gulintis lavonas.
Ir tokie mandagūs kaip gaidys ryte pragydęs,
Ar kadagys pievoje išdygęs.
Aistringi kaip ežio adatos kudlotos.
Ar tos aukštuomenės damos bagotos.
Mylite kaip dangus žemę myli rudeninę naktį.
Jūs netikite, kad galite kažką prarasti,
Nes raudonas kilimas nutiestas
Ir žibintais apšviestas visas miestas.
O kiti eina kraujo žarijom,
Ima kalbėti vėliau su Marijom,
Bet vis tiek jūs tokie turtingi,
Esat labai išmintingi.
Toks kiaurasamtis pilantis į lėkštę sriubą.
Ir dar valgot ją su šakute.
Kitų kūrinius vertinat pagal save.
O sakote NE! Remiantis taisykle!
Bet ar tikėti?! Čia jau bėda…
Apsiskaitę ir dvasingi, plius labai dar iškalbingi.
Laikote save pirmūnais – aukštos klasės, ne mišrūnais.
Kas tas naujas jums poetas?!
Tai naujasis instrumentas,
Išradimas patogus, kuris pradžiugina visus.
Pasišaipyti malonu
Ir pašikti ant jo kūrinių.
Jis tik pėstininkas šachmatų lentoj,
Jam vinis įkaltas galvoj.
Jūs mokat mandagiai pasakyti kaip gražu,
Palinkėt gerų minčių,
Bet vėliau ištrinti ir atsiprašyti daug kuolų pristatyti.
Ir jums linkiu gerų minčių,
Mėšlą nusivalyti nuo pečių.
Pamastyti apie tai iki paryčių,
Padėkoti visiems ačiū ačiū ačiū ačiū ačiū ...
Jokio pykčio nelaikau,
Savo mintis tik išsakau.
Gal nuo to man bus lengviau
Ir miegosiu patogiau.
Aišku ne viską čia pasakiau...
Bet ateis laikas surišiu daugiau
Ir tikrai neatrodys mandagiau.