Gyvenimo varveklis

Laša gyvenimo dienos,
Varvekliais nutįsta per kūną.
Į kietą grindinį sudūžta kasdienybės Lašai.
O tu, žmogau, dairaisi už ko užsikabinti ir vis nepamatai.

Tas Nuovargis ištąsė dienas,
Iškraipė veidus tūkstančiams žmonių.
O ką jūs padarėt gero vieni dėl kitų?

Sunyko mano Grožis
Nuo nemigo naktų.
Ir Ašaros nebenuplovė praeities randų.
Akys matė mirtį, jos degančias Žvakes,
O Žmonės pametė viltį per kiauras kišenes.

Kai duš paskutinė gyvenimo Diena,
Kai aplankys poilsio Šviesa.
Visi atsistos kas sėdėjo,
Visi sugrįš, kas išėjo.
Ir Debesys išsisklaidys be vėjo.
Žmonės prisimins ką vakar kalbėjo.
Tada atidarys Prasmė duris,
Tada Tikslas dulkes nusivalys,
Atmerksite vieni kitiems akis
Ir Supratimas jūsų širdis nuramins.

Išlašėjo gyvenimo Varveklis,
Sudužo paskutinis lašas,
Sugėrė jaunystės grožį gilus Tarpeklis.
Ir ten nepražydo Gėlės,
Ten nesužaliavo Žolė,
Ten taip ir pasiliko šlykšti Nuodėmė.