Paukštis erškėčio perverta krūtine paklūsta nesikeičiančiam gamtos dėsniui, jis nežino, kas jį traukia pulti ant spyglio ir numirti giedant. Tą akimirką, kai spyglys perveria širdį, jis nežino, kad mirs; jis gieda, kol jo  balsas bejėgiškai nutyla. Bet mes, kai puolam krūtine ant erškėčių, mes žinom. Suprantam. Ir vis tiek puolam. Vis tiek.


Coleen M.

gulėk gulėk– tau negalima keltis– –
šitokios žaizdos šitoks virpėjimas, dieve–
drugių gumulėliai nekylantys
visas kūnas aplipęs, tavo paties vandeniu nutaškytas
ir veidas ir tai, ką ištart būtų gėda

ne gėda, – tau duočiau ugnies neprašytas
apiplaučiau skyles tavo kūne užlopyčiau duona
užsiūčiau tuo vėju, kur veidu ropoja

ropoja per ištiestą kryžių
per kalną, per sapną– – –
per motiną pilną malonės
per mylintį tėvą, per dvasią
per sostą skaudėjimo sklidiną

nekalbėk man: dangaus karalystė atėjusi
žinau mintinai tavo žodį
žuvis tavo, vyną ir moterį
vyną ir moterį saugosiu tartum savo–
surinksiu į drobę, užklosiu

perskėlus akmenį– tuščia
perskėlus akmenį– tuščia
perskėlus akmenį– tu.


Vytautas S.

Išdegė pūgos, kariasi žodžiai,
Lyja pavasario lietūs nuobodžiai.
Ir keliasi dangūs aukštais ir aušta.
Ir ašaros tavo krenta su paukščiais,

Ir mylisi pievos, ir gęsta žibintai -
Beprotiškai baikščiai tu juos užgesintai.
Sūpynėse supasi-nesisupa niekas.
Ta meilė, mieloji, nelyginant sliekas.

Ir kartojam save, ir mokomės mokytis
To, ką jau turim ir tai, dėl ko tylim.
Taip tyliai ir švelniai leidžiasi zylė,
Ant tavo blakstienų žiemoja nebyliai.

Ji kaip ir mes – visai užsimiršo,
Vėlavo ir niršo už tokį likimą,
Už šventą ir saldžią mirtį kaip dieną,
Kurią ji surado ant tavo blakstienų.

Mes - lyg šunys senukai už pieninės vartų,
Trokštam troškimo pabėgt šitiek kartų
Kartu ir po vieną, lyg snaigės laimingai
Grįžtam atgal ir tik žvilgsniu ilgesingai

Stebim save ir ilgimės godžiai,
Kai lyja pavasario lietūs nuobodžiai
Ir šimtmečių šviesos dar kvepia ugnim,
Ir šimtmečių šviesos dar kvepia ugnim.

Dabar aš tenoriu pasilikt su tavim.

Domantas R.

Išdegė pūgos, kariasi žodžiai,
Lyja pavasario lietūs nuobodžiai.
Ir keliasi dangūs aukštais. Ir aušta.
Ir ašaros tavo krenta su paukščiais,

Ir mylisi pievos, ir gesta žibintai -
Beprotiškai baikščiai tu juos užgesintai.
Sūpynėse supasi-nesisupa niekas.
Ta meilė, mieloji, nelyginant sliekas.

Ir kartojam save, ir mokomės mokytis
To, ką jau turim ir tai, dėl ko tylim.
Taip tyliai ir švelniai leidžiasi zylė,
Ant tavo blakstienų žiemoja nebyliai.

Ji kaip ir mes – visai užsimiršo,
Vėlavo ir niršo už tokį likimą,
Už šventą ir saldžią mirtį kaip dieną,
Kurią ji surado ant tavo blakstienų.

Mes - lyg šunys senukai už pieninės vartų,
Trokštam troškimo pabėgt šitiek kartų
Kartu ir po vieną lyg snaigės laimingai
Grįžtam atgal ir tik žvilgsniu ilgesingai

Stebim save ir ilgimės godžiai,
Kai lyja pavasario lietūs nuobodžiai
Ir šimtmečių šviesos dar kvepia ugnim,
Ir šimtmečių šviesos dar kvepia ugnim.

Dabar aš tenoriu pasilikt su tavim.

Domantas R.

Išdegė pūgos, kariasi žodžiai,
Lyja pavasario lietūs nuobodžiai.
Ir keliasi dangūs aukštais. Ir aušta.
Ir ašaros tavo krenta su paukščiais,

Ir mylisi pievos, ir gesta žibintai -
Beprotiškai baikščiai tu juos užgesintai.
Sūpynėse supasi-nesisupa niekas.
Ta meilė, mieloji, nelyginant sliekas.

Ir kartojam save, ir mokomės mokytis
To, ką jau turim ir tai, dėl ko tylim.
Taip tyliai ir švelniai leidžiasi zylė,
Ant tavo blakstienų žiemoja nebyliai.

Ji kaip ir mes – visai užsimiršo,
Vėlavo ir niršo už tokį likimą,
Už šventą ir saldžią mirtį kaip dieną,
Kurią ji surado ant tavo blakstienų.

Mes - lyg šunys senukai už pieninės vartų,
Trokštam troškimo pabėgt šitiek kartų
Kartu ir po vieną lyg snaigės laimingai
Grįžtam atgal ir tik žvilgsniu ilgesingai

Stebim save ir ilgimės godžiai,
Kai lyja pavasario lietūs nuobodžiai
Ir šimtmečių šviesos dar kvepia ugnim,
Ir šimtmečių šviesos dar kvepia ugnim.

Dabar aš tik noriu pasilikt su tavim.

Domantas R.

tu šypsojais man tykiai ir viskas yra atspindėta
man reikėtų natų kad primintų tave dylant protui
kad išgirsčiau kaip grojama sniego baltaisiais klavišais
kaip varvekliai sutirpsta sidabro dažu man į randus
juk jei trūksta ugnies aš seniai jau išmokęs šios vardą
ir uždegčiau save kad tik tau čia sušalt nereikėtų
ir liepsnočiau kol rankos sušiltų kad baigtumei gamą
kad galėtum sugroti mane šiam sniege atspindėtą

Vytautas S.

- Kaip tu, -  paklausė jis, kai jie išvydo tarp kamienų kaimo žiburius, čia vieną, ten kitą, - kaip tu mane pažinai tarp kitų gizelių?
- Aš jaučiau, kad tu bijai, - pasakė ji. - Bijai dėl manęs: ir iš to tave pažinau.
Kol jie artinosi prie kaimo, ėmė snigti, nesmarkiai ir smulkiom snaigėm, lyg miltais, persijotais per stambų rėtį...


Otfried P.

Tinka nusliūkina ežero link.
Žemė drėgna nuo ištirpusios krušos.
Ji pamato Julių. Ir Lotą.
Pusiau išsirengę, sulipę vienas su kitu, negirdėti nė garso.
Nieko sau, gražu, dingteli pirma mintis. Paskui kūnu siūbteli baisaus pykčio vilnis. Tokia stipri, kad akyse net kibirkštys sužybsi.
Dabar tik griebti didelį akmenį ir sutraiškyti jų galvas, kad net smegenys ištikštų. O jai dar ir veidą sudaužyti.
Tinka pamėgina kvėpuoti ramiai, tolygiai, bet sekasi be galo sunkiai.
Ko aš taip ilgai žiūriu į juos? Ji pajunta, kaip ašaros pritemdo žvilgsnį. Kodėl paprasčiausiai nebėgu šalin?
Todėl, kad myliu Julių. Ir todėl, kad tą jausmą norėčiau kuo griečiau nuslopinti.
Kad niekada daugiau niekam neleisčiau tapti man artimu.
Ir kad ateityje žinočiau, kuo viskas baigiasi, atsako jai kažkas jos viduje, mažutis, vos juntamas. Toks mažuliukas kaip paukščiuko širdis. Tik vos ne vos didesnis už nieką.
Tai, kas liko iš jos.
Ji pati.


Beatrix M.

tik miegas tik miegas
mažoji mirtis
kada šitoks rugsėjis – –
nematau, bet girdžiu
kaip po truputį artinas sniegas

siūlės per naktį,
per sapną, genamą šuns
nuo manęs, nuo manęs
ten kur šviesos
ir gyvybės daugiau –

viešpats gliaudo pro langą giles
o mes manom, kad sninga
ir šokam, ir šokam, ir juokiamės
ir pamirštam, kad mirę
ir auginam vaikus,
ir auginam aguonas rūke,
po to nuo drėgmės trūksta raukšlės

ir dar kažko trūksta
dabar neįvardysi, sniegas

nešalta, tik didelis šuo
atsikandęs ramybės


Vytautas S.

Tai lapkričių prieglauda. Vis dar užkaltos langinės -
naujų dar nepriima. Dar neišmirę pernykščiai.
Tad glauskis kitur. - Čia tik snausdamas čiulpteli nykštį
pavargėlis angelas, sargo vaidmens išsigynęs.

Jį tverdamas viešpats turbūt ir sumąstė vaikystę -
jos ilgesiui gydyti gemalo pozą nutapė.
Į ją susivysto ir sužeistas vėjas, ir lapė,
iš rudenio kilpos nespėjus į žiemą išlysti. - -

- - Kai keisti kailiuką vėlu, kai pasaulis nudirtas -
išnertas iš klegančių pievų ir pienių paklodžių -
kažkas susiraito į raidę, sapnuodamas godžiai,
nagais į save ir į sapno virbus įsikirtęs.

Čia tiek susirietusių jų - dar siūbuoja narveliai:
pasieniais, koridoriais tvindo nakties perspektyvą.
Kažkas susisukęs kokoną. Kažkas vis dar gyvas. - -
- - Čia lapkričių prieglauda. Dera praeiti pro šalį.


Ilzė B.