aš seniai pamiršau kaip atrodo užaštrinti ginklai,
aš nebeskiriu gatvių ir miestai man tapo pilki,
aš manau tai ruduo, nes ruduo visada atsitinka,
nes ruduo visada - ir visai nesvarbu, kad tai ji,

ta erdvė, kuri laužo ledus, kuri atveria sienas,
ji sutraukia minias į gatves ir suleidžia nagus,
aš manau tai ruduo, kai net dievas beprotiškai vienas,
nes ruduo visada - ir visai nesvarbu, kad tai tu.

- - -

ir tada jau dangus - tik dangus šitą miestą pažįsta,
ir tik jis čia kas naktį suguldo į tamsą kates,
ir tada jau tiesa - tik tiesa sugriautos karalystės,
aš manau tai ruduo - ir visai nesvarbu, kad tai mes.


Paulius N.

Čarlis nepasirodo
kada prižadėjęs.
Pamiršta paskambinti.
Verčia Dženę valandų valandas
laukti ant miesto rotušės laiptų.
Kažkas praneša, kad jis nušoko nuo tilto.
Ir tai jam buvo iššūkis.
Šypsodamasis jis to
nei patvirtina, nei paneigia.
- Jis savanaudis, - sako draugai.
- Nepatikimas.
- Beprotis.
- Mesk jį, - pataria, -
kol jis dar nemetė tavęs.
Dženė nenori girdėti.
Kai ji su Čarliu,
jos kūnas prisipildo
šviesos.

Margaret W.

Serena - it sudužęs laivas,
nors turi viską, ko reikia:
TV, video, stereo, sūkurinę vonią, mikrobangų krosnelę.

Kompiuterį ji vadina "vyruku penktadieniui".
Kai ji ir jos vyrukas lieka vieni,
ji klaidžioja po tinklą,
apsimesdama kitu žmogumi,
tuo, kuris neskleidžia
sielvarto signalų.


Margareth W.

Būna žmonės, kuriuos mylime, kurie myli mus, be kurių negalime gyventi ar tiesiog žmonės, su kuriais gera būti.
Būna žmonės, kurie spinduliuoja tokią nenusakomą šilumą ir ramybę. Net jei jų nepažįstame - užtenka žvilgsnio, šypsenos, prisilietimo.
Būna žmonės, kurie mum gadina nervus, veda mus iš kantrybės, kurie mus supykdo ir tokie, kurių mes nemėgstam, šalinamės - netgi nekenčiam. Kurie mus įžeidžia, paniekina, nuskriaudžia, išduoda. Bet net ir jie priverčia mūsų kraują virti ir neleidžia tapti sausiems kaip smėlis.
Ir yra žmonės, nuo kurių dvelkia neįsivaizduojamas šaltis. Žmonės, kurie sukelia nepaaiškinamą baimę, siaubą ir liūdesį.
Iki vakar Arvena nežinojo, kad tokių esama. Gal ir žinojo, bet nebuvo sutikusi. Ir nežinojo, kad baimė gali būti be pagrindo - šalta, nuodijanti baimė, klaikas, stingdantis kūną, įsismelkiantis į širdį ir lėtinantis kraujo tekėjimą gyslose.

Iš užmaršties miglos pasirodė Klajūno šešėlis. Arvena vėl pavirto į debesį.

Tvardykis, Mati, tvardykis.

Gerai žinomoje Hanso Anderseno pasakoje mažasis Kajus, pabėgęs nuo Sniego Karalienės, lieka su ledo šukele gyslose, ir ta šukelė kamuoja jį visą gyvenimą. Mano žilaplaukė motina Vaskui tapo Sniego Karaliene, kurią jis pamilo ir nuo kurios, sugniuždytas siutinančio pažeminimo, jis galiausiai pabėgo su šalta kartėlio šukele kraujyje, kuri vis labiau kankino, aušino kūno šilumą ir šaldė kadaise buvusią šiltą širdį.

Salman R.

Lėlyte, čia kašis!

Ranka tarp artipilnių mūsų bokalų
suras išėjimą, suras peleninę.
Tik pirštai nuo spaudžiamo kumščio pabalo,
tačiau jie ir vėl neblogai apsigynė.

Nepyksti, mažyte? Aš keikiuosi klaikiai,
ir tostai ne tau - už kovojančius brolius,
už taiklų metimą be žingsnių ir laiką,
kurio mes dar turim. Žinau, kad nutolau -

esu gyvulys nuo pirmosios minutės:
kai tritaškiai taško užvirusį protą,
nežiūriu į moteris - kojas ar krūtis, -
o aš ir draugai - tarsi kirvis ir kotas.

Meilute, nereikia nei sekso, nei scenų -
girdi, susirinkę žaidėjai skanduoja?
Žinau, kad nevertas, ir grįšiu jau vienas, -
aš pykstantį kelį ramiai patapšnoju:

raminkis, lėlyte, tik vyrai supranta.
Na taip, aš sukaitęs ir kiek apsinešęs,
tačiau gi mūsiškiai į gimtąjį krantą
jau kamuolį varosi. Pupa, čia kašis!

Ilzė B.

'cause it's not me there anymore.

"Jis vėl išskleisdavo skėtį ir nueidavo - šokolado spalvos drabužiu, patogiais sandalais - it orus kupranugaris, skubantis į sutartą susitikimą. Už pavadžio nusivesdavo sopančią jaunutės Mažės - kočamos širdį, liuoksinčią iš paskos, kliūvančią už lapų ir akmenų. Sumuštą ir beveik sudaužytą."

Arundhati R. "Mažmožių dievas"

...ir žvaigždės atitirps, ir žvaigždės atitirps ir nuvarvės -
  Žaliom žaliom žaliom žaliom spalvom į žemę išsilies.


Julita Š. (K.)

Užmik, apdulkėjusi pakelėje vakaro žole,
kad susapnuotum praeivių žingsnius –
ir sunkius, ir lengvus
kad vėl suskambėtų balsai, priartėtų, užgestų
nutolę,
kad lyg Dievo alsavimas pažadintų rytmečio
dvelksmas gaivus.

Sutrypta ir apskainiota žalioji žemės žvakele:
    iš ko tu gyva, amžinoji, iš ko tu kas rytą kelies?   
Kaip man gelia tave, kad žinotum, kaip tave
gelia!
Pasistiebk, jeigu netiki, ir praeinančiam kojas
paliesk.

Kad pajusčiau pasaulį: kaip indą dvasiai supilti,
  kaip sparną, kuris skaudėdamas nešasi pats save,     
į dangų netilpdamas, bet lengvai įgrimzdamas
smiltin.
Ak, paliesk mane, žole, sulaikyk arba amžinai
nusivesk.

Justinas M.