All that is gold does not glitter,
Not all those who wonder are lost;
The old that is strong does not wither,
Deep roots are not reach by the frost.

From the ashes a fire shall be woken,
A light from the shadows shall spring.
Renewed shall be blade that was broken:
The cronwless again shall be king.

(John Ronald Reuel T.)

Po trijų turų Žalgiris turi 2 pergales, o tiek galingasis "CASK'as", tiek šaunuolėliai mokulatūrininkai kol kas lieka su riestainio skyle, šypt.

Devotion

Ne, nū, mažiukas, kaip galima laimėti rungtynes, jei prieš Sofoklį žaidžiama be centrų ir Mantukas pūdomas ant suolo, kai D.C. aikštelėj pjauna vieną grybą po kito?

I feel devotion.

TAI - AŠ

Kai ryto paukščiai dangų palies,
Palies medžius, rasotą žoę
Ir jų giesmė tave apglėbs -
Nenusigąsk - tai - aš,
Nenusigąsk - tai - aš.

Kai iš dangaus staiga, nelauktas,
Nors visą dieną saulė švietė,
Pradės lietus tau veidą glostyt -
Nenusigąsk - tai - aš,
Nenusigąsk - tai - aš.

Kai vakare giraitėj ievų
Išgirsi vaikštant paukštį mažą
Ir jo akis tu pamatysi -
Nenusigąsk - tai - aš,
Nenusigąsk - tai - aš.

Būna tam tikrų dienų. Kaip rašo Ray Bredbury, vasara ir saule kvepiančioje (!) knygoje "Pienių vynas", yra dienų, sudėtų vien iš kvapų: visą pasaulį gali įkvėpti ir iškvėpti pro nosį. Šiandien buvo būtent tokia diena.
Šiaip jau ruduo visada padovanoja mirusių lapų, saulės ir lietaus, obuolių ir grybų kvapus. Bet šiandien buvo kitaip. Šiandien pavakare Miesto gatvės kvepėjo saulėgrąžomis. Neskrudintom. Nelukštentom. Tokiom, kokios būna, kai tik tik prinoksta ir sunkios galvos nebeturi išgalių kovoti su Žemės traukos jėga.
Gal tai tebuvo prasimanymas. Gal saulėgrąžas labiau priminė auksiniai saulės dažai, išsilieję per visą dangų. O kvapas - gal tik lengvučiai šalnos pėdsakai ant vis dar žalios žolės.
Bet kas dabar begali pasakyti? Pasaulį suprantame penkiomis juslėmis ir šiandien uoslė man sakė, jog ruduo kvepia saulėgrąžomis. Tad tegu taip ir būna.

Il me dit, que je suis belle

Lėlyte, čia kašis!

Ranka tarp artipilnių mūsų bokalų
suras išėjimą, suras peleninę.
Tik pirštai nuo spaudžiamo kumščio pabalo,
tačiau jie ir vėl neblogai apsigynė.

Nepyksti, mažyte? Aš keikiuosi klaikiai,
ir tostai ne tau - už kovojančius brolius,
už taiklų metimą be žingsnių ir laiką,
kurio mes dar turim. Žinau, kad nutolau -

esu gyvulys nuo pirmosios minutės:
kai tritaškiai taško užvirusį protą,
nežiūriu į moteris - kojas ar krūtis, -
o aš ir draugai - tarsi kirvis ir kotas.

Meilute, nereikia nei sekso, nei scenų -
girdi, susirinkę žaidėjai skanduoja?
Žinau, kad nevertas, ir grįšiu jau vienas, -
aš pykstantį kelį ramiai patapšnoju:

raminkis, lėlyte, tik vyrai supranta.
Na taip, aš sukaitęs ir kiek apsinešęs,
tačiau gi mūsiškiai į gimtąjį krantą
jau kamuolį varosi. Pupa, čia kašis!

Ilzė B.