Vieną vakarą nerūpestingą,
Kai, berniukų apsupta, juokausi
Ir kalbėsi: "Man visi patinkat,
Ir kiekvienas jūsų man brangiausias",

Pamatysi vieną ir sustosi -
Gal jisai nė žodžio tau nepasakys,
O paeisi ir pačius rinktuosius
Žodelius kalbėsi apie jo akis;

Tą nerūpestingą vakarą pakeis
Naktys ilgos, vienišos... Parpuolus
Melsies, ir žingsniuosi, ir liūdėsi;

Ir pajuodusiais nuo verksmo paakiais
Rytą, prieš nuvirsdama į guolį,
Abejingau saulėn pažiūrėsi.


Vytautas M.

Su smagia pergale, visi Kauno Žalgirio fanai! Ta proga.

tik miegas tik miegas
mažoji mirtis
kada šitoks rugsėjis – –
nematau, bet girdžiu
kaip po truputį artinas sniegas

siūlės per naktį,
per sapną, genamą šuns
nuo manęs, nuo manęs
ten kur šviesos
ir gyvybės daugiau –

viešpats gliaudo pro langą giles
o mes manom, kad sninga
ir šokam, ir šokam, ir juokiamės
ir pamirštam, kad mirę
ir auginam vaikus,
ir auginam aguonas rūke,
po to nuo drėgmės trūksta raukšlės

ir dar kažko trūksta
dabar neįvardysi, sniegas

nešalta, tik didelis šuo
atsikandęs ramybės


Vytautas S.

Devotion

Praeinančiam pasaulyje praeisiu,
Kasdien suduždamas, bet išdidus:
Mylėdamas skurdžiosios žemės vaisių
Ir moterį, ir saulę, ir sapnus.

Kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią,
Aš paragausiu, vynas ar svaigus,
Aš tik gėlių spalvom pasigėrėsiu,
Savin giliai įkvėpsiu jų kvapus;

Ir mylimos nerūpestingą veidą
Lengvai palietęs pirštais virpančiais,
Triukšmingai muzikai aplinkui aidint

Ir atsisveikinęs mostu tik su svečiais,
Palikęs žiburius toliau jų šventei degti,
Išeisiu vienišas į amžinąją naktį.


Vytautas M.

I feel devotion!

2010-ieji metai praėjo. O gal, tiksliau sakant, išėjo. Išdidžiais tigro žingsniais per baltą sniegą. Tikintis, kad laiko ratui apsukus ciklą, 2022-aisiais šis dailus žvėris dar nebus vien tik animacinių filmų personažas ar zoologijos sodų gyventojas.
Kokie tai buvo metai? Kelionių. Ir viso to, ką jos atnešė. Naujų potyrių, šiek tiek baimės, naujų žmonių, naujų vietų. Kartojo man: keliauti - tai vėluoti, į tas vietas, kurios tavęs nežino, kadaise rašė Bathos. Gal ir keista, bet būtent taip ir yra. Dar keisčiau, kad ši eilutė - iš eilėraščio, perpinto cirko įvaizdžiais. Cirko, kuris man suspindėjo pačioje 2010-ųjų metų pabaigoje. Ir tarp visų cirko personažų šmėstelėjo ir tigro dryžiai. Toje vietoje, kuri manęs nežino, į kurią metų pražioje vėlavau. Paryžiuje.
Ernestas Hemingway'us rašė, kad Paryžius -  tai šventė, kuri niekada nesibaigia, ir kuri visada yra su tavimi. Enrique Villa Matas prideda - jei jaunas būdamas gyvenai Paryžiuje, vėliau nebegalėsi gyventi jokioje vietoje. Netgi Paryžiuje. Ar tai tiesa, dar neteko patikrinti. Bet kad ir kaip banalu bebūtų, šis miestas traukia. Ir net nelabai aišku kuo. Nepaiškinamu žavesiu, tam tikra mistika, ar net savotiška šiuolaikine mitologija. Tad telieka kur nors ant Aleksandro III tilto pažvelgti į šviesomis apsipylusį Eifelio bokštą ir sau po nosimi sumurmėti: "Paris, je t'aime".
Kaip ir kasmet, 2010 metai buvo knygų, filmų - žodžiu, istorijų metai. Kai kam - pirmųjų (ar ne tik pirmųjų) knygų metai. Muzikos metai. Tiek čia, Lietuvoje, tiek ten, mieste, kuris nemiega.
2010-ieji buvo didelių darbų metai. Skubėjimo. Vertimosi per galvą. Nemiegotų naktų. Gyvenimo H. de Balzac'o ręžimu metai. Savų jėgų patikrinimo metai. Ir galiausiai - įsitikinimo, kad nieko nėra neįmanomo.
Be to, tai buvo naujų galimybių atradimo metai. Naujos veiklos, naujos savirealizacijos metai. Kas žino, gal tai bus pradžia tolesnėms, didesnėms ir konkretesnėms idėjoms.
Tai buvo pergalių metai. Ne visada ir visur. Bet tai buvo proga dar kartą garsiai garsiai visam pasauliui sušukti - mes esam čia ir mes esam stiprūs.
Kokie bus jau prasidėję 2011-ieji? Naujos pradžios ir naujų darbų metai. Galbūt - sugrįžimų metai. Naujų kūrybinių jėgų ir idėjų metai. Bet tai tegali pasakyti zukis, pažvairavęs kur nors į ateitį.

P.S. Man labai patinka tas kapliadantis kiškis, žvairuojantis iš Vilniaus reklaminių stendų ir linkintis linksmų Naujųjų metų. Toks labai teisingai kiškiškas.

Į Kalėdų žvaigždę
ėjo trys karaliai.
Vienas kraujo lašą
nešėsi skarelėj.

Antras - prie krūtinės
paslėptą granatą.
Trečias - virš milinės
seną automatą.

Vienas tų karalių
pats susisprogdino.
Kitas - tamsią naktį
žuvo už beržyno.

Tiktai tas, kurs rinko
ašaras ir kraują,
į Kalėdų žvaigždę
ir dabar keliauja.

Justinas M.

Kas bus, kai sniegas mus
Visus apsnigs - namus,
Kates, jų pėdas užpustys,
Miške vaikelis pasiklys...

Vytautas V. L.

Nors tokį nelauktą trenerio atleidimą jau esam patyrę, bet vis tiek tai priverčia išsižioti iš nuostabos, nors tu ką. Negali sakyti, kad Ž žaidė blogiau nei su Aco, bet gal su Aco būtumėm galėję dar kartą tvirtai pasakyti: "Ne,"TAU", Martynai, mėlynas dangus". Na bet reikia pripažinti, kad atlošti 19 taškų iš ex"TAU" tikrai įspūdinga.
Kitas Merfio dėsnius nuolat patvirtinanatis momentas - jau jeigu kuris nors žaidėjas gali pasiekti rekordą, tai būtinai atsitiks per rungtynes su Žalgiriu. Ir tai būtinai bus varžovų žaidėjas. Kaip kad, pvz., vakar Mirza (ne Begičius, deja). Apie visokius Macijausko, Šiškausko, Jasikevičiaus ar kitų benefisus net nereikia priminti.
Kaip ten bebūtų, "Maccabi" padarė paslaugą ir nukovė"Chimki" krepšininkus. Gerai. Dabar mes jau tikrai tikrutėliai TOP 16, nereikės baimintis, vėlgi Merfio dėsnio, kad jei kas gali blogiausio atsitikti, tai būtinai ir atsitinka. Šįkart nebeatsitiks. Bent jau ne Žalgiriui.
Mokulatūra gi susigriebė, jog reguliarusis sezonas einąs į pabaigą, tad dar būtų gerai kaip nors prasibrauti į TOP 16. Kurioj nors kitoj grupėj, po aštuonių turų turint 2 pergales, tai būtų tik nukirstos avies galvos sapnas, bet va, tokioj grupėj kaip C tai dar nėra taip beviltiškai neįmanoma. Ir mokulatūra pradėjo pamažu ropoti iš C grupės dugno. O po devintojo turo jau kaip ir beveik mato 4-ąją vietą. Tiesa, pasiekti dar negali - 4 mm ir ant pirštų galiukų.
O "CASK" jau net ir tokių vilčių gali nebeausti - eilinis pralaimėjimas Liublijanos "Olimpijai" ir gilus gilus D grupės dugnas.
Tiesa, keistas dalykas - pralaiminčios komandos šiemet kažko labai stipriai įsikabinusios į savo trenerius ("CASK" jau susiprato ir saviškį pavarė, mokulatūra - dar ne), o štai va tie, kuriems kaip ir neblogai sekasi, trenerius atleidžia, nes: "nors komandos pasiekti rezultati tenkina, tačiau žaidimas neatitnka lūkesčių". Tataigis.