Tavo miestas - betoninės kaladėlės.
Kvailos varnos vis prišąla prie laidų.
Aš - naminė tavo kanarėlė.
Man nešalta, tik truputį neramu.

Ei, maitinki iš delno mane,
Šis narvelis per ankštas, ar ne?
Gink savo liūdesį lauk, ar žinai –
Vasaris nebus amžinai,
Vasaris nebus amžinai...

Tavo miestas - betoninės kaladėlės.
Kvailos varnos pergraužė laidus.
Rytas sirpsta, o lange vasario mėlis -
Išvažiuokim į pietus.

Ei, maitinki iš delno mane,
Šis narvelis per ankštas, ar ne?
Gink savo liūdesį lauk, ar žinai –
Vasaris nebus amžinai,
Vasaris nebus amžinai...


Alina O.

Pelia tupėjo apsikabinęs triušį, kai Tjorvenė įėjo į Jansonų tvartą. Čia buvo taip tamsu, kad ji vos vos galėjo įžiūrėti, tačiau girdėjo, kaip jis čiauška su triušiu, lyg Jokė būtų buvęs žmogus.
- Pelia, atspėk, ką aš moku, - nekantraudama tarė Tjorvenė. - Aš galiu ausis pakrutinti.
Pelia jos nesiklausė. Jis tebesišnekučiavo su Joke, ir Tjorvenė turėjo tris sykius pakartoti, kol jis teikėsi atsakyti.
- Parodyk, tarė jis pagaliau. Tada Tjorvenė atsistojo prieš langą, kur buvo šviesiau, ir pamėgino. Kraipėsi, išdarinėjo visokias grimasas, o paskui su viltim paklausė:
- Ar išeina?
- Ne-e, - atsakė Pelia. Jis netgi nesuprato, kodėl reikia judinti ausis, bet Tjorvenė jam paaiškino, kad Kalėdų senelis labai myli visus, kurie moka šitaip padaryti. Tada Pelia nusikvatojo ir pasakė, jog, pirmiausia, nėra jokių Kalėdų senelių, o antra, ne labiau jam už kitus žmones patinka tokie, kur moka ausis krutinti. Verčiau ji imtų ir išmoktų kokio nors naudingo darbo, pavyzdžiui, švilpauti. Pelia mokėjo ir, švelniai priglaudęs prie savęs Jokę, pašvilpavo: "Tuoj sužibs tūkstančiai žvakelių". Galįs ir Tjorvenei pašvilpauti, jeigu norinti.

Pelia nė nežinojo, ką jis padarė, šitaip prišnekėjęs apie Kalėdų senelį. Tjorvenės vaikiškas tikėjimas visai palūžo. Ar gali būti, kad nėra senelių? Kuo labiau artėjo Kūčios, tuo jai darėsi neramiau, o gal Pelia sakė tiesą, ir Kūčių rytą, sėdėdama prie košės dubenėlio, taip jau buvo nusiminusi ir pilna abejonių, kad nepripažino jokių senelių ar nykštukų. Visai liūdna, kokios gi bus Kūčios? Be senelio... o čia dar košė pusryčiams! Ji pasikoktėjusi nustūmė šalin dubenėlį.
- Valgyk, širšele, - meiliai tarė motina. Ji nesuprato, kodėl Tjorvenė tokia surūgusi. - Šitokia košė labiausiai patinka Kalėdų seneliui, - pridūrė ji.
- Tada tegu valgo mano košę, - burbtelėjo Tjorvenė. Ji visai niršo ant to senelio, kurio gal visai nėra, o dar nori, kad ji valgytų košę ir krutintų ausis, taigi piktai atšovė:
- Valgyti ir tikėti Kalėdų seneliais - visas vaikų darbas.
Nisė suprato, jog kažkas negerai. Jis dažniausiai nujausdavo, jog Tjorvenei kažkas negerai, ir net atspėdavo kodėl. Ir kai Tjorvenė išpūtusi akis tiesiog paklausė: "Ar yra Kalėdų senelių, ar nėra?", jis žinojo, kad Kūčių vakaras jai visai nublanks, jeigu jis taip apt tiesiai ir atvirai atsakys: "Ne, nėra!". Užtat parodė jai seną medinį dubenėlį, kurį dar jo paties bobutė turėjo ir kiekvieną Kūčių vakarą, prikrėtusi košės, išnešdavo lauk Kalėdų seneliui.
- Klausyk, o jeigu ir mes pamėgintume, - pasakė Nisė. - Imkim ir padėkim tavo košę su dubenėliu už durų Kalėdų seneliui.
Tjorvenė staiga nušvito, rodos, kad joje kas įžiebė Kalėdų žvakutę. Aišku, yra senelių, jeigu tėčio bobutė tikėjo! Ir kaip smagu, kad jų yra, o Kūčių vakarą slapčiom atsėlina į kiemą! Kaip gerai, kad jie mėgsta košę, nereikės dabar jos valgyti. Viskas buvo puiku, ir ji tučtuojau papasakos Peliai.
Tačiau tik sutemus rado jį. Visi tada stovėjo ant apledėjusios Dailidės namų prieplaukos ir pro sniegą matė įlanka atvažiuojant Kalėdų senelio roges. Jis turėjo žibintą keliui pasišviesti ir visas buvo toks kaip tikras senelis. Važiavo su Jansonų arkliu bei rogėmis, Tjorvenė tuojau pamatė, bet seneliui juk reikia pasiskolinti arklį, kaipgi atgabens tiek daug dovanėlių.
Netgi Pelia žado neteko. Žiūrėjo išpūtęs akis ir vis labiau glaudėsi prie tėvo. Senelis išmetė ant prieplaukos du dovanėlių maišus - vieną Melkersonams, kitą Grankvistams. Taip mikliai, kaip vyrai kraudavo prekes iš garlaivio, o netrukus rogės dingo tamsoje.
Pelia stovėjo ir galvojo, kaip čia yra su tais seneliais. O kai pamatė Juhaną kvatojant ir merkiant Niklui, jam kone pikta pasidarė. Argi jie iš tikrųjų mano, jog jis toks mažvaikis, kad galima visaip mulkinti? Bet ir nesvarbu, kokie tie seneliai, vis tiek linksma, o kaip nuostabu stovėti tamsoje, klausytis žvangučių skimbčiojimo ir žiūrėti į žibinto atšvaitą, dingstantį toli įlankoje. O čia dar visas maišas kalėdinių dovanėlių.

Astrid L.

visi lapkričiai yra tavo mirties repeticija      Donaldas Kajokas


Pirmas

kartais vaizduojuos
kad mirštu.
ir matau kaip tu
išlydėt atvažiuoji.
atsisveikint.
graudžiai gražu-
į mirusį žiūrim
kitaip nei į gyvą.
vaizduojuos-
paglostai negyvus man
plaukus švelniai delnu
vos vos
per skruostą akim
į rankas palaimingai
sudėtas.
gulėsiu ir turbūt
šypsosiuos.
aplinkui tūps juodvarniai.
paglostyk jų plunksnas, sesut,
kai tykiai akmenys skleisis
ir nevys.
niekada.

kartais galvoju
kad Saulius buvo teisus

Antras

vienišėju
nors ne vienas
tylėdamas palaukėm
spardžiau grumstelius.
dvasios smilkymais juos
taip beviltiškai
---
akmenų žydėjime paklydęs
dideliais mažais bevardžiais
visą derlių pirštais perskaitau
kas rytą akmenų žarijom
pelenais ant rankų
dulkėm
pelenų diena
kad nepamirščiau vienišėdamas

Trečias

dievukai negriukais stabais
kaip toj knygoj-
eketės žinutės šaltos
daugiasluoksnis
užteptas grieku verkimas
mano mano
mylimoji kloniais
ratais stipinais žarijom
veriančiai kai
raukšlės džiūsta
kai stiklu regėjimas
pridengtas
mano gyslomis ne vynas
ir ne plunksnos tai
tikėjimas
tekėjimu suleistas

Ketvirtas

užkalbėjimu savižudžiams
siūbuoju


Vytautas S.

akys merkiasi, merkiasi, merkias
ir kartojasi, viskas kartojas –
šventos vietos, upelės ir upės, ...
kuriomis nepasieksime rojaus,
nes tikriausiai prieš miegą nuskęsim,
aš žinau, kad negali taip būti,
bet yra, tartum vynuogių vynas
ir ruduo nudėvėtas truputį,

bet yra ir neklausk, ar tai sveika,
kai įsipina lietūs į plaukus,
tarp išnykusio prietemoj vaiko
ir tapytojo, kurs nesulaukia,
kol prisnigs į varinį fontaną,
tarp pirmosios antrosios eilutės,
aš skaitau, aš skaitau ir iš naujo
šis ruduo nusidėvi truputį.

Paulius N.

Ir tortas baigėsi. Puota baigėsi. Vasara baigėsi... o gal dar ne?
Ne, vasara nesibaigė dėl to, kad Melkersonai išvažiavo iš salos. Buvo dar šiltų rugsėjo dienų su bičių dūzgesiu ir drugelių plazdenimu, atėjo tylios ir skaisčios lyg kristalas spalio dienos, valčių pašiūrės palei prieplauką taip aiškiai atsispindėjo vandenyje, kad vos galėjai atskirti, kur tikros, o kur tik atvaizdas. (...)

Pamažu rudens niūruma skleidė savo spranus virš Varnų salos ir žmonių, kurie ten gyveno. Vakarais kur ne kur spingsojo šykštus žiburėlis, išniręs pro juodutėlę tamsą. Aplink saloje gyveno taip maža žmonių, kad ir iš tų vienas kitas, kai sutemdavo ir rudens vėtros staugdavo kaimuose, o įniršusi jūra purtydavo prieplaukas ir pašiūres, imdavo galvoti, kodėl reikia gyventi taip toil nuo žemyno palei pat atvirą jūrą, bet puikiai žinojo, kad tik čia, niekur daugiau, jie norėtų gyventi.

Astrid L.

Išbetonuotame stotelės keturkampyje jis laukė tramvajaus. Ėmė smarkiau lašnoti, bet jis nejuto, kad lyja. Pamiršo ir tai, kad turi lietpaltį. Ausyse jam be paliovos skambėjo vienas žodis, kurį išgirdus, vaizduotėje iškyla ne visai aiškus, bet be galo nuostabus miestas. Miestas, kurį jis pažįsta tik iš mamos pasakojimų. Jis sušnabždėjo - Paryžius, ir jam pasidarė lengviau.

Milozh V.

Mano liūdesio dievas žvynuotas ir gėlas.
Jis kas naktį išnyra iš tvinstančios upės
ir varvėdamas velkas per sapno alėją,

kol galiausiai pasíekia mane. Atsikėlus
aš išvystu ir vėl jį prie lovos suklupus,
ir iš naujo jo klausiu, kodėl nepraėjo –

... kaip praeina pro šalį laikai ir praeiviai,
lyg į užmarštį genamos nemigos avys, –
jos prie fiordo tylėdamos garma nuo skardžio, –

čia net vėjas, ir tas per švelnus ir per kreivas.
Debesim apsisiautę ir naktį apsiavę
vis dar žaidžiam, kad esam basi ir bevardžiai,

nes trupùtį drąsiau, kai nėra ką prarasti,
kai kažkur netoliese girdis Pano dūdelė
ir gebenės ant tiltų bučiuojas virš arkų.

Mano liūdesio dieve, parodyk man brastą –
aš norėčiau stebėti, kaip potvynis kelia
ir nusineša mus. Ir dievai užsimerkia.


Ilzė B.

į viską regėtą ir jaustą
išdūsta pakampėmis žiurkės
ir viešpaties žiaunomis žaidžia
vaikai

parodyk kur skauda.

vienatvė sklinda laidais
plinta skersgatvių plytomis
kvėpuoja iš knygų
bibliotekų archyvuose daužos
šiepia dantis kada skutatės

parodyk kur skauda.

skerdyklą ir paštą
sudeginom pernai
dar liko mokyklos
bažnyčia ir dievas
kapojantis senėm pirštus
bet tvarstantis kojas

parodyk kur skauda.

cypia lovos ir moterys
kada sienomis atgula žaizdos
suserga laikas
ir skaičiai ištirpsta

parodyk kur skauda–
papūsiu


(Vytautas S.)

Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut, pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirkčioja žaliom ir raudonom švieselėm, ir tau kažko pasiutusiai maudžia širdį.


Saulius Š.

Jis buvo jos visas gyvenimas. Bent jau iš pradžių - vienintelis įmanomas jos egzistavimo būdas. Paskui viskas netikėtai suiro. Ji ir pati gerai nežinojo, kaip tai atsitiko, tik staiga pasijuto kaip gyvatės išnara, palikta miško laukymėje. Jis daugiau į ją nebežiūrėjo. Tarytum jos nė nebūtų. O ji troško, kad jis ją matytų. Žmogus ir neregėdamas gali gyventi, neregys irgi žmogus. Tačiau kai pasidarai nematomas, jau esi niekas.

Žmogus negali gyventi kaip gyvatės išnara.



Per Olov E.