Pelia tupėjo apsikabinęs triušį, kai Tjorvenė įėjo į Jansonų tvartą. Čia buvo taip tamsu, kad ji vos vos galėjo įžiūrėti, tačiau girdėjo, kaip jis čiauška su triušiu, lyg Jokė būtų buvęs žmogus.
- Pelia, atspėk, ką aš moku, - nekantraudama tarė Tjorvenė. - Aš galiu ausis pakrutinti.
Pelia jos nesiklausė. Jis tebesišnekučiavo su Joke, ir Tjorvenė turėjo tris sykius pakartoti, kol jis teikėsi atsakyti.
- Parodyk, tarė jis pagaliau. Tada Tjorvenė atsistojo prieš langą, kur buvo šviesiau, ir pamėgino. Kraipėsi, išdarinėjo visokias grimasas, o paskui su viltim paklausė:
- Ar išeina?
- Ne-e, - atsakė Pelia. Jis netgi nesuprato, kodėl reikia judinti ausis, bet Tjorvenė jam paaiškino, kad Kalėdų senelis labai myli visus, kurie moka šitaip padaryti. Tada Pelia nusikvatojo ir pasakė, jog, pirmiausia, nėra jokių Kalėdų senelių, o antra, ne labiau jam už kitus žmones patinka tokie, kur moka ausis krutinti. Verčiau ji imtų ir išmoktų kokio nors naudingo darbo, pavyzdžiui, švilpauti. Pelia mokėjo ir, švelniai priglaudęs prie savęs Jokę, pašvilpavo: "Tuoj sužibs tūkstančiai žvakelių". Galįs ir Tjorvenei pašvilpauti, jeigu norinti.
Pelia nė nežinojo, ką jis padarė, šitaip prišnekėjęs apie Kalėdų senelį. Tjorvenės vaikiškas tikėjimas visai palūžo. Ar gali būti, kad nėra senelių? Kuo labiau artėjo Kūčios, tuo jai darėsi neramiau, o gal Pelia sakė tiesą, ir Kūčių rytą, sėdėdama prie košės dubenėlio, taip jau buvo nusiminusi ir pilna abejonių, kad nepripažino jokių senelių ar nykštukų. Visai liūdna, kokios gi bus Kūčios? Be senelio... o čia dar košė pusryčiams! Ji pasikoktėjusi nustūmė šalin dubenėlį.
- Valgyk, širšele, - meiliai tarė motina. Ji nesuprato, kodėl Tjorvenė tokia surūgusi. - Šitokia košė labiausiai patinka Kalėdų seneliui, - pridūrė ji.
- Tada tegu valgo mano košę, - burbtelėjo Tjorvenė. Ji visai niršo ant to senelio, kurio gal visai nėra, o dar nori, kad ji valgytų košę ir krutintų ausis, taigi piktai atšovė:
- Valgyti ir tikėti Kalėdų seneliais - visas vaikų darbas.
Nisė suprato, jog kažkas negerai. Jis dažniausiai nujausdavo, jog Tjorvenei kažkas negerai, ir net atspėdavo kodėl. Ir kai Tjorvenė išpūtusi akis tiesiog paklausė: "Ar yra Kalėdų senelių, ar nėra?", jis žinojo, kad Kūčių vakaras jai visai nublanks, jeigu jis taip apt tiesiai ir atvirai atsakys: "Ne, nėra!". Užtat parodė jai seną medinį dubenėlį, kurį dar jo paties bobutė turėjo ir kiekvieną Kūčių vakarą, prikrėtusi košės, išnešdavo lauk Kalėdų seneliui.
- Klausyk, o jeigu ir mes pamėgintume, - pasakė Nisė. - Imkim ir padėkim tavo košę su dubenėliu už durų Kalėdų seneliui.
Tjorvenė staiga nušvito, rodos, kad joje kas įžiebė Kalėdų žvakutę. Aišku, yra senelių, jeigu tėčio bobutė tikėjo! Ir kaip smagu, kad jų yra, o Kūčių vakarą slapčiom atsėlina į kiemą! Kaip gerai, kad jie mėgsta košę, nereikės dabar jos valgyti. Viskas buvo puiku, ir ji tučtuojau papasakos Peliai.
Tačiau tik sutemus rado jį. Visi tada stovėjo ant apledėjusios Dailidės namų prieplaukos ir pro sniegą matė įlanka atvažiuojant Kalėdų senelio roges. Jis turėjo žibintą keliui pasišviesti ir visas buvo toks kaip tikras senelis. Važiavo su Jansonų arkliu bei rogėmis, Tjorvenė tuojau pamatė, bet seneliui juk reikia pasiskolinti arklį, kaipgi atgabens tiek daug dovanėlių.
Netgi Pelia žado neteko. Žiūrėjo išpūtęs akis ir vis labiau glaudėsi prie tėvo. Senelis išmetė ant prieplaukos du dovanėlių maišus - vieną Melkersonams, kitą Grankvistams. Taip mikliai, kaip vyrai kraudavo prekes iš garlaivio, o netrukus rogės dingo tamsoje.
Pelia stovėjo ir galvojo, kaip čia yra su tais seneliais. O kai pamatė Juhaną kvatojant ir merkiant Niklui, jam kone pikta pasidarė. Argi jie iš tikrųjų mano, jog jis toks mažvaikis, kad galima visaip mulkinti? Bet ir nesvarbu, kokie tie seneliai, vis tiek linksma, o kaip nuostabu stovėti tamsoje, klausytis žvangučių skimbčiojimo ir žiūrėti į žibinto atšvaitą, dingstantį toli įlankoje. O čia dar visas maišas kalėdinių dovanėlių.
Astrid L.