Mes Varnų saloje

Ir tortas baigėsi. Puota baigėsi. Vasara baigėsi... o gal dar ne?
Ne, vasara nesibaigė dėl to, kad Melkersonai išvažiavo iš salos. Buvo dar šiltų rugsėjo dienų su bičių dūzgesiu ir drugelių plazdenimu, atėjo tylios ir skaisčios lyg kristalas spalio dienos, valčių pašiūrės palei prieplauką taip aiškiai atsispindėjo vandenyje, kad vos galėjai atskirti, kur tikros, o kur tik atvaizdas. (...)

Pamažu rudens niūruma skleidė savo spranus virš Varnų salos ir žmonių, kurie ten gyveno. Vakarais kur ne kur spingsojo šykštus žiburėlis, išniręs pro juodutėlę tamsą. Aplink saloje gyveno taip maža žmonių, kad ir iš tų vienas kitas, kai sutemdavo ir rudens vėtros staugdavo kaimuose, o įniršusi jūra purtydavo prieplaukas ir pašiūres, imdavo galvoti, kodėl reikia gyventi taip toil nuo žemyno palei pat atvirą jūrą, bet puikiai žinojo, kad tik čia, niekur daugiau, jie norėtų gyventi.

Astrid L.