Liūdesio dievas

Mano liūdesio dievas žvynuotas ir gėlas.
Jis kas naktį išnyra iš tvinstančios upės
ir varvėdamas velkas per sapno alėją,

kol galiausiai pasíekia mane. Atsikėlus
aš išvystu ir vėl jį prie lovos suklupus,
ir iš naujo jo klausiu, kodėl nepraėjo –

... kaip praeina pro šalį laikai ir praeiviai,
lyg į užmarštį genamos nemigos avys, –
jos prie fiordo tylėdamos garma nuo skardžio, –

čia net vėjas, ir tas per švelnus ir per kreivas.
Debesim apsisiautę ir naktį apsiavę
vis dar žaidžiam, kad esam basi ir bevardžiai,

nes trupùtį drąsiau, kai nėra ką prarasti,
kai kažkur netoliese girdis Pano dūdelė
ir gebenės ant tiltų bučiuojas virš arkų.

Mano liūdesio dieve, parodyk man brastą –
aš norėčiau stebėti, kaip potvynis kelia
ir nusineša mus. Ir dievai užsimerkia.


Ilzė B.