Ta mergaitė - jos vardo neištaria
suolo draugai, - kad ir kuo ji vardu -
man vardai nebesvarbūs, -

aš matau, jai atrodo, kad plyštame
kartais, dažniausiai iš gėdos, kartu
sutrupėdami, - arba

ji sustoja ties nebaigtu sakiniu -
bijo pabaigti ne taip, kaip geriau,
ir nesako iš viso,

lyg žiūrėtų pro žalzganus akinius -
dienos kaip vandenys bėga ir jau
niekas nekviečia biso.

Tos mergaitės veide - tik preliudija.
Akys kaip mažo stirniuko uoslė.
Neatšylantys pirštai.

Jos tėvai jau iš anksto apliūdi ją -
auga ne moteris, auga pelė.
Ji greičiausiai pamirš tai,

ir kaip meldėsi: Viešpatie mylimas,
Viešpatie, saugok mane nuo manęs,
visa kita praeisiu,

kaip praeina atoslūgiai pylimus -
einantys žino, kad kelio neras,
tad žemėlapius taiso.



Ilzė B.

- Matijau, - tarė ji, - mokykla nepadeda, nemielas mano gyvenimas, norėčiau nebesulaukti pavasario.
Kai tik ji taip pasakė, jie pamatė raudoną paukštį. Šis tupėjo ant žemės, raudonas baltame sniege, skaisčiai raudonas baltybėje. Ir čiulbėjo taip skambiai, kad sniegas ant eglių dužo į tūkstančius žvaigždelių ir tyliai krito žemėn.


Astrid L.

kada kopsi kalvon pažiūrėk kaip sloguoja dangus
iš spalio kaip permerkia lapkritį, varva nuo sijų
ir ligota ranka žarsto savo ligotus lapus
dar uždaužo sniegu, kad neliktų kam žaisti mesijo

jau beveik nubudai, tik truputį labiau gelia rankos
vis dažniau sapnuose krenta dantys į dėmę paklodės
aš regėjau kaip dievas skubėdamas krūminius renkas
ir murma: „matyt bus karoliams. kaži kaip atrodys“

pasimelsk už mane, juk žinau kad bent šitą tau leido
per numėlusio stiklo mozaiką riedėti kur pradžios
kada basos mergaitės taip šoka paviršiumi ledo
nuo kalvos kai žiūri– lyg vilkeliai, – o čia tartum beldžias


Vytautas S.

o juk kartais tikrai taip atrodo,
kad ne kautis, o melstis išeinam.
ir paliekam Edeną - tik sodą,
apkabinam tik brolį - ne Kainą.
mums ne skydo, ne ieties pakanka -
vieno žodžio, kuris pasigirsta,
vieno mirksnio, išvalančio dangų.
mes - tik turguj užgimę artistai
ir pavasarius slepiam pastogėj -
gal po šimtmečio taps jie vertingi?
kaip gerai, kad paini ši tvirtovė,
ir kad kelias kaip lapas sulinkęs.
ir visai nesvarbu, kas rytoj,
net jei tai - tik žiema ar naktis,
net jei krenta ne snaigės - sparnai,
kažkada danguje nukirsti.
ir visai nesvarbu, kas už ką-
išdalytas kas trečias dėmuo.
bus šiek tiek, ir atrodys gana.
bus šiek tiek, ir vaidensis ruduo.



Paulius N.

o juk kartais tikrai taip atrodo,
kad ne kautis, o melstis išeinam.
ir paliekam Edeną - tik sodą,
apkabinam tik brolį - ne Kainą.
mums ne skydo, ne ieties pakanka -
vieno žodžio, kuris pasigirsta,
vieno mirksnio, išvalančio dangų.
mes - tik turguj užgimę artistai
ir pavasarius slepiam pastogėj -
gal po šimtmečio taps jie vertingi?
kaip gerai, kad paini ši tvirtovė,
ir kad kelias kaip lapas sulinkęs.
ir visai nesvarbu, kas rytoj,
net jei tai - tik žiema ar naktis,
net jei krenta ne snaigės - sparnai,
kažkada danguje nukirsti.
ir visai nesvarbu, kas už ką-
išdalytas kas trečias dėmuo.
bus šiek tiek, ir atrodys gana.
bus šiek tiek, ir vaidensis ruduo.

Pirmą kartą sutikau ją vieną,
Grįžtančią per parką takeliu.
Sužibėjo lyg dvi ugnys pro blakstienas
Akys, klausiančios: kas tu?

Bet nei vieno žodžio nepratarę
Išgyvenom visą vasarą kartu.
Susitikę žvilgsniai vienas kitą barė
Už puikumą išdidžių širdžių.

Išsiskyrėm, nė mažiausiu ženklu neparodę
Savo ilgesio ir degančios kančios;
O reikėjo tart tik vieną žodį...

Bet nebesugrįžti šiandien atgalios:
Ji veltui kasnakt prabunda, mano vardą šaukdama.
Aš tuščiai jos grįžtant laukiu kas diena.


Vytautas M.

Jei galėtume atsispirti žemės traukai, jei turėtume plienines kojas, geležinius nervus, akis kaip erelio, būtume grakštūs kaip gulbės - net visa tai turėdami, mes turėtume tik kūną - instrumentą. Didybę įgyjame tik tada, kai suvokiame, kad stipriausias žmogaus raumuo yra širdis.

Tokia man yra Olimpinių žaidynių dvasia.

- Ar Paryžiuje kartais dar lyja?
- Nežinau, nežinau, mano mielas...
Kai pavidalai formas įgyja,
Kai šešėliai nuspalvina sienas,

Kada šviesos bulvaruose gęsta,
Aptaškytos purslų iš fontanų,
Tu žinai - tai seniai jau nuspręsta -
Mes nežadinsim miesto kvartalų,

Tik grakščiai taip nuo stogo ant stogo,
Tik lengvai taip nuo tilto ant tilto...
Ir prašau - negalvok nieko blogo,
Jei į tavo žinutę netilpo

Mano žvilgsnis iš šuolių programos
Ir ties keliais suplėšyti džinsai.
Tu teisus - čia tikrovės nė gramo -
Tą paliudys ir bundantys sfinksai,

Nes para vėl į rytą suskyla.
Po skėčiu mes suglausime sielas.
- Tai... Paryžiuje kartais dar lyja?
- Bet ar tai dar svarbu, mano mielas?

o iš ryto - tušti poligonai,
sprogsta naktį nesprogusios minos
ir jauti - pavojingas žaidimas,
kada viskas pasvirę ant šono,
kada laiko beveik nebelieka,
kai pabunda balkonuose žmonės,
ištikti nelauktos abejonės,
tai tuomet keičias tavo spalva —
iš geros tu tampi per gera
ir pro rankšluosčius smelkiasi džiaugsmas,
net jei aišku, kad nieks nelaimėjo,
o turistas vėl klausia šlavėjo:
- tai kada kitas rytas išaušta?
- toks kaip šis? - niekada, mano drauge -
ir nueina su šluota suaugęs.

būk prakeiktas, karaliau, už naktį,
kada baigėsi tūkstantis pasakų,
bet lieku amžinai tau skolingas
už tą vieną, kuri vis dar tęsiasi.

Paulius N.

- Kartais aš liesdavau vyrus,
mylėdavau vyrus,
net miegant jų moterims klaikiai arti
ir negirdint.

Mokėdavau vaiką priimti,
išlaisvinti lapę iš kilpos
ir derinti arfas,
o širdį nuširdint.

Tarną mokėdavau
kviesti meiliau
nei ilgiausiai mylėtą
nebylų meilužį -

visi mano rūmuose
rasdavo vietą,
tačiau prasilenkdavo
ir neužuosdavo mano drabužių,

nešiojančių vyrų kvapus
ir išsaugančių vyrų vienatvę -
mokėdavau būti tyla
prie parpuolusių kelių,

mokėdavau būti šilkais -
jie žinodavo, greitai pabus
visas miestas ir gatvės,
bet jų parklupimą čia matė tik pelės.

Mokėdavau vaiką išsupti
iš nuomario rankų,
mokėdavau greitai galąsti
lauke kalaviją,

ir joti - taip joti,
kad žemės visai neužtenka,
kad šuolis kaip skląstis.
Ir niekas manęs nepavijo.

Matydavau priešų akis -
užkalbėdavau upę:
tiek sykių jau plaukė,
bet vėl pasibaidė žirgai.

Mokėdavau būti gyvenimu
laidojant kaimus.
Našlaičius rinkau iš palaukių.
- Ir tu ten buvai.

Manęs nevadino net ragana -
žmonės bijojo,
ir mano dvariškiai paklusnūs
už vartų pilies

miestiečiams netardavo žodžio.
Skalikai po nemigos kojom
budėdavo kiauras naktis
ir tykojo žvėries.

Žinojau, kaip reikia žudyti
be skausmo
ir kaip nužudyti, žmogaus nepalietus,
ir kaip neskaudėti.

Ir verdavau perlų apynasrius,
kraudavau kraitį,
bet mėgau išeiti ieškodama vietos,
kur ginklą ir urnas padėti.

- Kartais aš liesdavau moteris.
Kartais mylėdavau moteris,
miegant jų vyrams šalia
ir negirdint.

Mokėdavau varį nuauksinti,
medį nužievinti,
žvėrį nudirti,
o širdį nuširdint.

Prisimenu tavo rankas,
tą liūdną keliaujantį cirką,
ir dengtą medinį vežimą,
kurį dar sapnuoju.

Aš lauksiu tavęs
visose karalystėse,
tavo ir savo laikais.
- Aš tave suieškojau.


Ilzė B.