Devinta karalystė

- Kartais aš liesdavau vyrus,
mylėdavau vyrus,
net miegant jų moterims klaikiai arti
ir negirdint.

Mokėdavau vaiką priimti,
išlaisvinti lapę iš kilpos
ir derinti arfas,
o širdį nuširdint.

Tarną mokėdavau
kviesti meiliau
nei ilgiausiai mylėtą
nebylų meilužį -

visi mano rūmuose
rasdavo vietą,
tačiau prasilenkdavo
ir neužuosdavo mano drabužių,

nešiojančių vyrų kvapus
ir išsaugančių vyrų vienatvę -
mokėdavau būti tyla
prie parpuolusių kelių,

mokėdavau būti šilkais -
jie žinodavo, greitai pabus
visas miestas ir gatvės,
bet jų parklupimą čia matė tik pelės.

Mokėdavau vaiką išsupti
iš nuomario rankų,
mokėdavau greitai galąsti
lauke kalaviją,

ir joti - taip joti,
kad žemės visai neužtenka,
kad šuolis kaip skląstis.
Ir niekas manęs nepavijo.

Matydavau priešų akis -
užkalbėdavau upę:
tiek sykių jau plaukė,
bet vėl pasibaidė žirgai.

Mokėdavau būti gyvenimu
laidojant kaimus.
Našlaičius rinkau iš palaukių.
- Ir tu ten buvai.

Manęs nevadino net ragana -
žmonės bijojo,
ir mano dvariškiai paklusnūs
už vartų pilies

miestiečiams netardavo žodžio.
Skalikai po nemigos kojom
budėdavo kiauras naktis
ir tykojo žvėries.

Žinojau, kaip reikia žudyti
be skausmo
ir kaip nužudyti, žmogaus nepalietus,
ir kaip neskaudėti.

Ir verdavau perlų apynasrius,
kraudavau kraitį,
bet mėgau išeiti ieškodama vietos,
kur ginklą ir urnas padėti.

- Kartais aš liesdavau moteris.
Kartais mylėdavau moteris,
miegant jų vyrams šalia
ir negirdint.

Mokėdavau varį nuauksinti,
medį nužievinti,
žvėrį nudirti,
o širdį nuširdint.

Prisimenu tavo rankas,
tą liūdną keliaujantį cirką,
ir dengtą medinį vežimą,
kurį dar sapnuoju.

Aš lauksiu tavęs
visose karalystėse,
tavo ir savo laikais.
- Aš tave suieškojau.


Ilzė B.