ruduo

o juk kartais tikrai taip atrodo,
kad ne kautis, o melstis išeinam.
ir paliekam Edeną - tik sodą,
apkabinam tik brolį - ne Kainą.
mums ne skydo, ne ieties pakanka -
vieno žodžio, kuris pasigirsta,
vieno mirksnio, išvalančio dangų.
mes - tik turguj užgimę artistai
ir pavasarius slepiam pastogėj -
gal po šimtmečio taps jie vertingi?
kaip gerai, kad paini ši tvirtovė,
ir kad kelias kaip lapas sulinkęs.
ir visai nesvarbu, kas rytoj,
net jei tai - tik žiema ar naktis,
net jei krenta ne snaigės - sparnai,
kažkada danguje nukirsti.
ir visai nesvarbu, kas už ką-
išdalytas kas trečias dėmuo.
bus šiek tiek, ir atrodys gana.
bus šiek tiek, ir vaidensis ruduo.