Ruduo kvepia saulėgrąžom

Būna tam tikrų dienų. Kaip rašo Ray Bredbury, vasara ir saule kvepiančioje (!) knygoje "Pienių vynas", yra dienų, sudėtų vien iš kvapų: visą pasaulį gali įkvėpti ir iškvėpti pro nosį. Šiandien buvo būtent tokia diena.
Šiaip jau ruduo visada padovanoja mirusių lapų, saulės ir lietaus, obuolių ir grybų kvapus. Bet šiandien buvo kitaip. Šiandien pavakare Miesto gatvės kvepėjo saulėgrąžomis. Neskrudintom. Nelukštentom. Tokiom, kokios būna, kai tik tik prinoksta ir sunkios galvos nebeturi išgalių kovoti su Žemės traukos jėga.
Gal tai tebuvo prasimanymas. Gal saulėgrąžas labiau priminė auksiniai saulės dažai, išsilieję per visą dangų. O kvapas - gal tik lengvučiai šalnos pėdsakai ant vis dar žalios žolės.
Bet kas dabar begali pasakyti? Pasaulį suprantame penkiomis juslėmis ir šiandien uoslė man sakė, jog ruduo kvepia saulėgrąžomis. Tad tegu taip ir būna.